hippo wrote: ↑17 Sep 2026, 12:23 Nu neišplauks ir nepersilauš.
Čia ant tiek nudrožta formulė, kad net nuobodu. Paimi krizei suvaldyt ir užbaigt sezoną treneriuką su raudonu DNR. Pabaigia sezoną geriau nei tikėjaisi. Nu tai kaip dabar neduosi kontrakto, nors gerai žinai kuo tai baigsis.

Teisybės dėlei, tai taip yra buvę lygiai vieną kartą be Carricko. Ir tada OGS pasiekė trečią ir antrą vietą Pepo ir Kloppo dominavimo laikais, ką dabar kiekvienas MU sirgalius užsimerkęs imtų. Į subinę viskas nuėjo, kai grįžo CR.

Turint omenyje, kad po SAF buvo 6 treneriai, kurių kraujas nebuvo raudonas ir kurie visi, išskyrus Jose, bandė implementuoti futbolą paremta žaidimu su kamuoliu ir visiems vis tiek viskas baigėsi vienodai, man nesinori čia visko į vieną Carricką suvest. Blogai bus, jei jis nieko nekeis ir bus užsispyręs ožys, koks buvo prieš tai portugalas.

Galvoju, kada paskutinį kartą buvo apėmęs toks beviltiškumo jausmas stebint MU. Visiškai apžaisti buvo Brightono su lygiai taip pat stipriai parotuota sudėtim, traumom, naujokais. Žiaurus liūdesys, kai net metus į kovą Mainoo, Bruno, Mbeumo, Cunha, komanda visiškai neįgali buvo palaikyti kamuolio pabaigoje ir surengti šturmo. Po praleisto trečio įvarčio, Rashas privalėjo lygint, bet daugiau progų tiesiog nebuvo.

Carrickas praėjusį sezoną perėmė komandą krizėje, grįžo prie 4 gynėjų linijos, sustatė visus į jiems įprastas pozicijas, davė žaist Mainoo ir žaisdamas tranzicijomis + turėdamas Kazio įvarčius po standartų, pasiekė gerą rezultatą. Dabar, akivaizdu, kad kaip Ten Hagas, kaip Amorimas, treneriumbas bando priverst šitą kapelą žaist su kamuoliu, žaist pirmu numeriu, daug žaist per aikštės vidurį, įžaidinėt nuo vartų. Antras praleistas įvartis gerai parodo, kaip sekasi. Brightonas atrodė myliom geriau sustyguota komanda. Nepadeda, kad gynybos remontas paliktas kitai vasarai, tai nėra nei vieno gynėjo, kuriuo visiškai gali pasitikėti. Bet tuo pačiu komandos kompaktiškumo klausimai, tarpai tarp linijų, jau ant trenerio sąžinės. Trūksta ir fiziškumo daugiau aikštės viduryje, tai labai laukiam Baleba.

Carricką apžaidė jau ir Jakirovičius ir Maresca ir Hurzeleris. Dabar yra metas, kai pamatysim, išplauks specialistas ar ne. Persilauš komanda ant jo idėjų ar ne. Ar pereis galiausiai prie paprastesnio futbolo vardan rezultatų. Būtų neblogai jam truputi daugiau aistros prie šoninės parodyti. Be emocijų visą laiką susirūpinęs stovi. Spaudos konferencijos apie nieką. Su Fulhamu pergalė būtina, nes išeit į rinktinių pertrauką su dar vienu pralaimėjimu ir virti tame tris savaites, būtų labai nekažką.

Manau neblogas laikas pasikalbėti, ką darom su Carricku. Galvoje tokios mintys dėliojasi:

Dėl ko vertas:
- Paėmė komandą 7 vietoje, išvedė į ČL likus 3 turams iki sezono pabaigos. Per 14 rungtynių atkarpą, 10 pergalių ir daugiausiai taškų lygoje. Nukauti City, Arsenal, Spurs, Chelsea, Liverpool. Rezultatai kalba patys už save.
- Išlaisvino komandą iš Amorimo kančios, davė žaist Mainoo, ko pasekoje jis sužibėjo ir dėjo parašą ant naujo kontrakto. Paleido nuo grandinės Bruno Fernandes. Turi atrodo visišką žaidėjų pasitikėjimą, o žiūrėti į komandos žaidimą ir fanams pagaliau tapo malonu.
- Klubo žmogus, žino, kas yra Manchester United, turi daug aukščiausio lygio patirties, kaip žaidėjas.

Dėl ko vis dar kyla abejonių:
- Rekordiškai mažas rungtynių skaičius šį sezoną. Galėjo kiekvieną savaitę turėti normalų treniruočių procesą. Kitą sezoną to nebus.
- Neturėjom kažkokio sunkaus periodo, kur jis būtų galėjęs pademonstruoti, kaip iš tokios situacijos išvairuoja komandą.
- Neaišku ir koks tas Carricko žaidimo stilius. Manau dabar tiesiog sustatė visus į patogiausias roles ir leido mėgautis futbolu. Kylant aukščiau, reikės daugiau taktikos iš treneriuko, o kaip žinom, šitas squadas nelengvai persilaužia ant naujų įdėjų.
- Po etapo Boro, eilės prie Carricko su full-time pasiūlymais nesusidarė.
- Kiek ten įtakos pačio Carricko, o kiek Steve Holland. Kas būtų, jei Holland pasitrauktų?
- Tikrai sekėsi per šitą etapą. Casemiro žaidžia gyvenimo sezoną su 9 įvarčiais ir jo neliks. Bruno netoli assistų rekordo.

Klausimas, dėl kurio apsispręsti tikrai sudėtinga.

Tradiciškai pasiremiama SAF, kaip argumentu ir taip pat įtraukiamas Arteta.

Aš tikrai labai norėčiau, kad pagaliau nebereiktų atleisti dar vieno trenerio ir nepatirti dar vieno fiasko pradedant viską iš naujo, bet kad ir koks geras bičas atrodytų Amorimas, aš tiesiog nesuprantu nei tokio didelio pasitikėjimo, nei ką jis bando sukurti. Ok, yra minėjęs, kad čia šitas 3-4-3 yra kažkokio plano dalis, kad ateityje sistema keisis, kad žaidėjai turi išmokti žaisti šitaip, kitaip nieko gero nebus, bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl reikia dabar kankintis su sistema, kuriai nėra tinkamo personalo. Labiausiai aš turbūt nesuprantu, kodėl jis aukoja vieną saugą vardan papildomo vidurio gynėjo? Nu niekas beveik nežaidžia su dviem puolėjais EPL, mūsų CB nėra puikiai žaidžiantys su kamuoliu (kol nėra Lisandro), o viduryje neturi pakankamai pajėgių atraminių. Su Caicedo taip žaist gal ir ok, bet ne su Bruno, Ugarte ar Kaziu. Su Fulhamu matėm, kaip Silva pasinaudojo, jog nekyla aukštai CB su savo oponentais ir nuolat tarp linijų lengvai priimdavo kamuolį varžovai bei sukdavo atakas. Po to jau pradėjo kilt ir su City, Brentford Maguire su Shaw beviltiškai vytis turėjo savo oponentus, kai už nugarų užmesdavo kamuolius. Bruno visiškai double-pivote netinka. Neturi jis pakankamai gynybinių įgūdžių, o stiprybių neišnaudojam.

Galėtų kažkaip taip pasidėlioti:
Be kamuolio: 4-4-2 -> Lammens -- Mazraoui/Dalot, De Ligt, Lisandro/Yoro, Dorgu -- Mbeumo, Mainoo, Casemiro/Ugarte, Mount/Cunha -- Bruno, Šeško.
Su kamuoliu: 3-2-5 -> Lammens -- Mazraoui/Dalot, De Ligt, Lisandro/Yoro -- Mainoo, Casemiro/Ugarte -- Mbeumo, Bruno, Mount/Cunha, Dorgu -- Šeško.

Gintis su 4-4-2 natūraliau. Puolime išlaiko tuos pačius 5 žaidėjus atakoje, kaip su 3-4-3. Aikštės viduryje žaidėjų pakanka.

Faktas, kad šį sezoną, kai kuriose pozicijose tiesiog turime geriau tinkančius žaidėjus (Šeško > Hojlund, Lammens > Onana, Bayindir) ar elementariai talentingesnius, kaip Mbeumo. Bet vis tiek neturim saugų, kurie galėtų išpildyti sėkmingai 3-4-3 šiai dienai, kaip ir wing-back'ų. Wing-back'ai išvis tokia specifinė pozicija, be kurių gero žaidimo jokia sistema su 3 CB nefunkcionuoja. Užtenka į Munoz skaičius pasižiūrėti, į mano kažkada minėtus Grimaldo, Frimpong, Di Marco, Dumfries. Nežinau, ar Dorgu, Amadas, juolabiau Dalotas, gali taip išpildyti šitą rolę.

Bent jau tiek, kad saugų linija prie bet kokios sistemos ir bet kokio trenerio reikėtų atnaujinti.

Tommy wrote: ↑28 Aug 2025, 13:49

T-Wolves wrote: ↑28 Aug 2025, 12:39 Gal Amorimui ir atrodo, kad ne taktika ar sistema esmė, bet man atrodo, kad tiesiog neturi MU žaidėjų, kurie galėtų sėkmingai išpildyti 3-4-3. Galima paimt dvi geriausias pastarųjų metų komandas, kurios kažką pasiekė žaisdamos su 3CB: Inter ir Bayer.

Prie šito pridėjus lavonus vartininkus ir nemušančius puolėjus situaciją gaunasi labai sudėtingą. Juolab, kad ir žaidi pajėgiausioje pasaulio lygoje, kur kiekvieną sezoną vis stiprėja komandos.

Grįžtam prie taktinės adaptacijos, kurią darė EtH ir vis tiek gavosi geltonas tašką ant baltų triusikų. Ir ten buvo tas pats, kad vis trūko jam tinkamų žaidėjų. Tas pats Inter už wingbacką leisdavo gal ir iki šiol leidžia Darmianą ir kažkaip nesugriūdavo jie ten. Arba vidurio saugai Mkhitaryanas ir tas turkas sunkiai parašoma pavarde bei koks Barella. Tai kur čia taktinis balansas/aikštės pozicijų harmonija? Tiesiog visi taktiškai lankstūs, motyvuoti ir klauso trenerio nurodymų. Juk ir su ta nelanksčia Amorimo sistema būna blyksnių aikštėje, prieš tą patį Arsenalą 3-4-3 gerai atrodė, vidurys su Casemiro ir Bruno kažkaip nebuvo kiauras, United net posessioną laikė, daug spaudė, bėgo ir pnš.

Tas 'neturi treneris tinkamų žaidėjų' irgi galėtų būti naudojamas kaip United moto.

Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai patekimas į ČL, 8 vieta ir du Ten Hago titulai neatrodo taip blogai Turbūt 7-8 vieta dabar nemažai kas paimtų + puodą kokį.

Faktas, kad daugelyje pozicijų žaidėjai yra pakankamai geri, kad ne antroje lentelės pusėje maltis ar būtų uždominuotiems Grimsby Town, bet jeigu tikslas yra nekovoti dėl lentelės vidurio, laikyti toliau Amorimą ir tikėti 3-4-3, tai tada neturime kito pasirinkimo, kaip įsigyti top klasės DM + įsigyti vartininką, kuris gali apsiginti per standartus. Bet aš tai įsitikinęs 100%, kad tai reiktų daryti prie bet kokio trenerio. Taip pat esu įsitikinęs, kad pereiti prie 4 gynėjų linijos, sudaryti aikštės viduryje Bruno-Casemiro-Mainoo trio, irgi pagerintų rezultatus.

Beje, Amorimas, šiaip jau, yra gavęs iš viso keturis pagrindinės sudėties žaidėjus: Dorgu, Mbeumo, Cunha, Šeško. Čia neskaitant Leon ir Heaven, kurie centus kainavo ir pirkti į ateitį. Su 3/4 kol kas trys oficialios rungtynės buvo.

Gal Amorimui ir atrodo, kad ne taktika ar sistema esmė, bet man atrodo, kad tiesiog neturi MU žaidėjų, kurie galėtų sėkmingai išpildyti 3-4-3. Galima paimt dvi geriausias pastarųjų metų komandas, kurios kažką pasiekė žaisdamos su 3CB: Inter ir Bayer.

-> Visai kito kalibro wing-back'ai. Grimaldo & Frimpong ar Di Marco & Dumfries. Nėra, ką lyginti, su MU pasirinkimais.
-> RCB/LCB pozicijose žaidėjai geriau jaučiasi su kamuoliu žaisdami. Pas mus tik Lisandro labai gerai tinka į LCB, bet jis ilgam iškritęs ir Mazraoui gerai tinka RCB, bet irgi traumuotas dabar.
-> Inter žaidžia su trimis vidurio saugais, o Bayer turėjo Andrich/Xhaka labai fizišką ir gynybinę porą + Wirtz cookino.

Prie šito pridėjus lavonus vartininkus ir nemušančius puolėjus situaciją gaunasi labai sudėtingą. Juolab, kad ir žaidi pajėgiausioje pasaulio lygoje, kur kiekvieną sezoną vis stiprėja komandos.

Gerai tai, kad tuos žaidėjus, kuriuos dabar perka Amorimui, jie gerai jausis ir prie kitos taktinės schemos. Na o vartininko ir vidurio saugo pozicijas vis tiek reiktų atliepti, kad ir koks treneris bebūtų. Klausimas, ar verta dabar pardavinėti Mainoo, kuris gal puikiai tiktų kitam treneriui, investuoti toliau pinigus, tikintis, kad prasilauš šitas treneris, kai net nėra už ko kabintis?

The_Red_Army wrote: ↑29 May 2025, 22:56 Siaip ten rase kad kazkoki kuno kalbos eksperta turejo United uz 175k, aisku cia turbut kazkas koki savo draugeli ikiso is serijos ranka ranka plauna, o jeigu toki jau turi, tai manager’iai turetu buti 1 vietoj kurie is jo si bei ta ismokti turetu, nes sneka briedus ar elgiasi tragiskai juokingai

Ten moteris, visų pirma. Čia Ten Hag sprendimas buvo.
O jos darbas buvo pagrinde su žaidėjais ties 11m. baudiniais.

Man asmeniškai Amorimo kandidatūra kelia kažkiek vilties, jog jis irgi atėjo į sudėtingą situaciją Sportinge, visiškai be jokios rimtos patirties. Atėjo į komandą, į kurios bazę gana recently įsiveržė pikti fanai, davė visiems spragilų, įskaitant žaidėjus ir po to nemažai žaidėjų tiesiog nusitraukė su klubu sutartis. Klubas buvo beveik 20 metų lygos nelaimėjęs, atsilikęs stipriai nuo Benfica ir Porto bei kartais trečią poziciją Bragai užleisdavęs. Šitie keturi metai su Amorim didžiulio progreso laikotarpis buvo.

Nes labai patogu lygint su Ten Hag, nes irgi iš lygos ateina, kur šalia Top 5, dominuojantis futbolas lygoje, neblogi pasirodymai Europoje. Tačiau abu specialistai savo darbus pradėjo labai skirtinguose kontekstuose.

Pats Amorim vakarykštę pergalę one-off pavadino. Užtaikė ant dienos, kai Man City visišką katastrofą gynyboje pademonstravo, o realizacija šlubavo.

Atvirokas atrodo tas žaidimas su 3CB, ypač kai wing-back'ai pakyla. Bus nemažas iššūkis adaptuot žaidėjus prie savo futbolo ir nebūt daužomam kiekvieną savaitę.

Smagu.

Padarys iš Antony kairėj wing-back'ą

Phect wrote: ↑28 Oct 2024, 22:01 Imti Amorim'ą būtų labiausiai unitediškas sprendimas ever. Po 2 metų atleidus bus galima galvą sukti kur tuos visus naujai pripirktus wingbackus (kurių reikės Amorimui) dėti.

MU su kamuoliu paskutines kelias rungtynes žaidė su 3CB, Dalot ir Garnacho plačiai kraštuose, Bruno su Rashu in half-spaces. Tai yra labai panašu, kaip rikiuojasi Amorimo Sporting. Gynyboje Dalotas tampa RB, kairys CB slenkasi į LB.

Kitas dalykas, su tokia Shaw traumų istorija, vienaip ar kitaip reikalingas bus aukšto lygio krašto gynėjas/wing-back'as kairėje.

The_Red_Army wrote: ↑28 Oct 2024, 23:47 Aisku Sancho sitas variantas butu turbut idealus ir jo jau nebus, nes vadyba nusprende apsisikti galva su davimu dar daugiau galios EtH, kuris buvo seniai priprides.

Gal jau gana apverkinėt Sancho? Jau tuoj Chelsea starte nebežais.

Ai tai kaltas ETH, kad prapylėm WHU? Jasna

Akivaizdu, kad ne vienas ETH kiaušingalvis.

Vertinu tai, ką matau. Gal po kelių metų vertinsiu kitaip, kai Ralfo + Ten Hag tandemas atvedęs bus pagaliau į EPL viršūnę United, bet kaip treneris feilino vokietis kol kas ir ar Rangnick'as konsultanto rolėje yra tokia vertybė, kad verta paaukoti ČL poziciją? Ar mes be Ralfo negalėjom paimt Ten Hag? Kas ten žino, bet kol kas niekur nemačiau, kad būtent jis buvo tas esminis faktorius. Visiškai neaišku, kaip jie dirbs toliau. Vokietis gi net nebus sporto direktorius, o tiesiog konsultantas, su kol kas visiškai neišgrynintomis funkcijomis.

Visi mes tikimės to pačio, kad long-run'e visi pokyčiai išeis į naudą. Tačiau Ralfas visų pirmą buvo paimtas stabilizuoti situaciją po prastos sezono pradžios ir tikslas no 1, užimti vietą top 4. Tos visos konsultacinės rolės, kaip bonusas. Į tai ir apeliuoja straipsnio autorius. Rezultate gavosi -13 nuo Spurs ir jokio pagerėjimo žaidime + iki šiol neaišku, kokį vaidmenį toliau Ralfas vaidins ir ar vaidins aplamai.

Man apie Ralfą visai patiko šitas The Athletic įrašas:
https://theathletic.com/3321913/2022/05 ... nited-era/

At a time when rivals have recruited managers previously in charge of clubs such as Barcelona, Bayern Munich, Dortmund, Paris Saint-Germain, Juventus, Chelsea and Inter Milan, Manchester United appointed two men who had most recently been the manager of Molde and the director of football from Lokomotiv Moscow — the type of CVs that might qualify you for an interview at a middling Championship club. Ole Gunnar Solskjaer at least steadied the ship as a caretaker manager. Ralf Rangnick has not.

There’s a huge jump to Rangnick being an “elite manager” alongside three coaches who have all won league titles in multiple countries. At the top level of management, Rangnick has won one DFB-Pokal in Germany — so his honours list is comparable to that of Harry Redknapp. Being historically influential doesn’t truly count for anything when it comes to getting results.

Rangnick was heralded as the pressing master, the man who would guide United towards their future proactive approach. Absolutely nothing has changed. In terms of opposition passes per defensive action (PPDA, a decent measure of pressing), United ranked 14th in the league under Solskjaer and 14th under Rangnick. Between mid-February and May, they won just two of their nine league games, both disjointed team performances saved by Ronaldo hat-tricks.

Ultimately, a huge red flag was that, in the decade before Manchester United appointed Rangnick, he had been appointed as a manager twice. The people who appointed him were Ralf Rangnick and Ralf Rangnick. He had been linked with other clubs, certainly, but there’s perhaps a reason none actually appointed him.

The most ludicrous thing about this is that everyone acknowledged the structure at Manchester United was already deeply confused, yet many believed that involving Rangnick would help. Let’s break this down: Rangnick had been working as a long-term director of football but was appointed as a short-term coach (strange in itself), given some level of influence over who would be his successor (even stranger), although he threatened to appoint himself (still following?) and then would be retained as some form of consultant, although his actual role was never revealed, was probably never worked out, and possibly will not even exist (let’s move on).

The major error in all this is the refusal to acknowledge that football management is fundamentally about dealing with players, with people. You prove your capability by managing week in, week out. Dealing with the setbacks, working with individuals, keeping team spirit high and acting as the figurehead. Klopp and Guardiola are revolutionary tacticians but also excellent leaders, and they’ve proved it near-constantly over the last decade. So have several others, not on Klopp and Guardiola’s level, but far more qualified than Rangnick.

Rangnick, on the other hand, spent the best part of a decade not managing, and that’s why appointing him as first-team manager was one of the oddest things any Premier League club has ever done. The whole thing about Rangnick, the thing that made him such a fascinating story, was that he exerted a major influence on football despite never being a top manager. The final part of that became forgotten but is now clearer than ever.

Aš gana optimistiškai žiūrėjau į Ralfo paskelbimą, bet per šitą pusmetį šitas optimizmas išgaravo.