Oficialiai patvirtinta, kad Nemanja keliasi į Novi Sado Vojvodina.

Dipsiukas wrote: ↑23 Jan 2023, 15:50 Įdomu, ar Vilmutė ruošia kažkokį big transfer signing, kad sudrebinti Lietuvos padangę su savo 6 mln biudžetu.

Pagal tai, ką pati Vilma viešai sakė, tai tokių nenusimato.

T-Wolves wrote: ↑21 Jan 2023, 18:13Turint omenyje, kad liko ir Mamič, tai nusimato vėl nemažai minučių su kažkuriuo right-backu.. Tai yra skausmingos patirtys puolime.

Gali būti. Nors kol kas apskritai neaišku, kaip gynybos grandis atrodys. Iš vidurio gynėjų su kontraktais tik Kažukolovas ir, apsaugok Viešpatie, Kaškenas. Vakar per pirmas draugiškas Kaškenas traumą gavo, tai kokis jaunuolis jį pakeitė (Nikonovas galimai, bet negarantuoju), neatrodė, kad kažkuo blogiau už Dimašą būtų.

Pratęstas kontraktas ir su Bopesu. Manau, geras sprendimas - pirmam sezone labai kritiškai jo atžvilgiu buvau nusiteikęs, bet pernai žaidimą pagerino.

Mikoliūnas pratęsė sutartį dar metams. Aikštėj, aišku, jo indėlis eina mažyn, bet vien kaip emocinis lyderis naudingas, o vaizdo, ypač A lygoj, irgi dar negadina.

Turim trečią žiemos naujoką: Billal Sebaihi, 30 metų, prancūzas, pagrindinė pozicija RW, bet iš aprašymo panašu, kad priekyje beveik bet kur gali žaisti. Anksčiau daugiausia žaidė Kazachstane ir Turkijos antram divizione.

Dar dvi geros naujienos: sutartis pratęsė Gorobsovas ir Verbickas. Nicolaso išsaugojimas apskritai vienas esminių tikslų žiemą buvo, Verbickui praėjęs sezonas blankokas, bet čia labiausiai trauma reikalus pagadino. Sveikas būdamas turėtų startinės sudėties žaidėju būti.

Pasirašyta sutartis su Golubicku. Nenustebinęs perėjimas, turint omenyje, kad lietuvių komandoje reikia, o geriausią karjeros futbolą Paulius žaidė prie Čeburino.

Su Kalėdom!
https://fkzalgiris.lt/e-gertmonas-lieka-vilniuje/

Oficialiai patvirtinta, kad Oliveira keliasi žaisti į Bosniją.
Su Duka tuo tarpu pratęsta sutartis.

Oficialiai pranešta, kad išeina Tatomirovičius. Logiška, turint omenyje, kiek nedaug žaidė praėjusiame sezone. Nenustebčiau, jei išeitų ne taip jau toli ir kitam sezone namų rungtynes vistiek žaistų Liepkalnyje.
Kažkoks lenkų puslapis rašo, kad Bopesu galimai persikels į Vroclavo "Sląsk".

Dipsiukas wrote: ↑21 Dec 2022, 23:14 Karashima atraminis? What?

Neapsimesiu, kad jo karjerą bais atidžiai sekiau, kad Transfermarktas sako, kad atraminis:
https://www.transfermarkt.com/yukiyoshi ... ler/724740

Oficialiai pranešta apie pirmą naujoką: Hegelmann du sezonus žaidusį japoną Karašimą. Atraminis saugas, neoficialiai imamas kaip pamaina kažkur išeisiančiam Gorobsovui.
Oficialiai dar nepranešta, bet kalbama, kad į Žalgirį ateis ir buvęs Sūduvos vartininkų treneris Ramonas, baigiant konstruoti ex Majemio trenerių triumviratą Liepkalnyje.

reyu wrote: ↑25 Nov 2022, 08:53Yuri Kendysh.

O šiaip su daugeliu subjektyvių pastebėjimų sutinku, tik maža pastaba - vis tiek

P.S. mielai paskaityčiau paties nuomonę apie Čeburiną ir jo antrą pusę - Vilmą (gal labiau apie sportinius reikalus - komandos komplektaciją).

Kalbainis!
Apie komplektaciją, jei trumpai drūtai, vertinčiau pagal rezultatus. O rezultatai geri.
Jei išsiplečiant labiau, tai į klausimą keliais kampais galima žiūrėt.
Dėl konkrečių žaidėjų pasirinkimo išankstinės nuomonės dažniausiai neturiu - pripažinkim, kai žaidėjas ateina ne iš A lygos, tai nelabai ką iš žiūrovo pozicijų apie jį žinai, nebent esi Prancūzijos Ligue 2 ar Kroatijos čempionato didelis fanas. Su pasirinkimais kai kada pataikoma, kai kada ne, bet čia normalus procesas.
Dėl pačio sudėties komplektavimo nuoseklumo (i. e. ar imam tai, ko reikia, ar šiaip belenką) - šio sezono abejotinus sprendimus komplektuojant gynybą minėjau ankstesniame poste. Sezono metu nemažai burbėjau, kad ir saugų / puolėjų grandyse daug panašaus pajėgumo, bet skirtingo plano žaidėjų, sudėtis varijuojama vos ne kiekvienose rungtynėse ir dėl to komanda neįsižaidžia. Bet čia gal nemačiau kunigo ant cukraus kalno, o mintis ir buvo turėt įvairiapusiškesnę komandą su ilgu suolu (nors įvairiaupusiškumas sezono gale susivedė į aiškią preferenciją žaist kontratakuojantį futbolą).
Dėl žaidimo stiliaus man kaip ir pa barabanu - jei bus rezultatas, galit ir long ballus visas rungtynes į priekį kalt kaip Allardyce'o laikų Boltonas. Nors, teisybės dėlei, to nėra ir Čeburinas per du metus Vilniuje antros Sūduvos nekonstruoja.
Dėl labai mažo lietuvių indėlio į komandą - nėr labai džiugu, bet turbūt neišvengiama.
Dėl didelės kaitos tarpzesoniu - tas pats. Komanda tokiame lygyje, kad jei žaidėjas užlošia labai gerai, gali būti beveik tikras, kad kitam sezone jo nematysi. Atimk dar ne visai pasiteisinusius, ir gaunasi, kad kiekvienais metais vos ne pusė startinės sudėties pasikeičia. Čia prisideda ir Vilmos deklaruojamas įsipareigojimas algų struktūrai, bet tai irgi suprantamas dalykas - pinigai ant medžių neauga, sugar daddy Žalgiris neturi, o pūst išlaidas tikintis, kad paeis Europoj, ir taip iš esmės lošt klubo ateitim - nafik, nereikia.
Dėl jaunimo tikriausiai galėtų būt geriau - yra ne vienas atvejis, kai žaidėjas, Žalgiryje iki rimtesnės rolės taip ir neprasimušęs, išeina ir sėkmingai užlošia kažkur kitur (Lasickas, Barauskas). Kita vertus, aš irgi galiu suprast, kad Žalgirio padėtyje labai nesinori aukoti short term tikslų ir pinigų iš Europos dėl long term jaunimo auginimo, kuris gal atneš naudos per transferų mokesčius ar tuos training fee (kurių dar gali negaut, jei padarai kažkokių keistų sprendimų, kaip Uzėlos atveju).
Pomėgis imti kokį nuvarytą aukštos klasės arklį, tikintis, kad jis užloš (Traore, Perez, N'Gog, Onazi) - idėja suprantama, rezultatai nevienareikšmiai - nuo sąlyginės sėkmės iki visiško nusivylimo. Kita vertus, šiemet tokio naujoko su kietu CV ir nebuvo - kas galimai reiškia, kad šita strategija atmesta kaip nepasisekusi.
Šių metų sprendimas niekuo nesistiprinti vasarą atrodė kaip didelė rizika, ypač CB pozicijoj, bet dienos gale pasiteisino. Teisybės dėlei, vasaros pirkiniai, ateidavę dėl Europos, praktiškai nei karto nepasiteisino Europoje (nors tokie kaip Kaludžerovičius ir Blagojevičius savo laiku labai prisidėjo prie titulo čempionate, o Antalis ar Videmontas, pirmą pusmetį atrodę labai vidutiniškai, kitam sezone tapo tikrais komandos lyderiais).
Overall, matant kontekstą (krūva iššūkių, riboti resursai ir nemažai double edge vietų), sakyčiau, kad valdžia visai neblogai susitvarko.

Baigėsi Žalgirio sezonas. Išskirtinai ilgas (56 oficialios rungtynės), atnešęs labai daug teigiamų emocijų ir, natūralu, vieną kitą nusivylimą. Pastarųjų nebus nebent tada, kai kada nors laimėsim Čempionų lygą. Mano mintys apie jį, pradžiai sudedant taškus ant esminių „i“:
• Laimėtas čempionatas ir taurė. Tas gerai, bet kaip ir nieko neįprasto: per dešimtmetį, pradedant 2013 m., tai šeštas Žalgirio dublis.
• Čempionatas laimėtas 21 taško persvara, taip pakartojant Lietuvos rekordą. Iki šiol tokiu pranašumu prieš antrą vietą galėjo pasigirti tik FBK 2006 m.
• Pasiektas Lietuvos klubų šventasis gralis – pirmą kartą dalyvauta europinio turnyro grupėse.
• Grupėje Žalgiris nebuvo patrankų mėsa – nors liko paskutiniai, surinko 5 taškus ir iki paskutinio turo pretendavo į atkrintamąsias.
Ar tai geriausias visų laikų Žalgirio sezonas? Nesiimu lyginti su devintuoju dešimtmečiu, kai buvo pasiekta gerų rezultatų Sovietų Sąjungos čempionate: per daug skirtingos komandos, per daug skirtingi turnyrai ir tikslai juose. Ana komanda tikriausiai buvo stipresnė: jei tada turėjome žalgiriečių, tapusių olimpiniais čempionais ar Europos vicečempionais, tai dabar apie žaliai baltus Katare minčių nebuvo.
Ar tai geriausias Žalgirio sezonas po Nepriklausomybės? Sakyčiau, taip. Galima lyginti su 2013 m., kai Žalgiris taip pat laimėjo dublį, o Europoje įveikė tris atrankos etapus (šiais metais, kaip ne kaip, tik du). Tačiau sportine prasme tada sezono pabaigoje buvo patirtas visiškas kolapsas ir titulas išbezdėtas tik Staponkos įvarčio dėka už 300 km nuo ten, kur žaidė pats Žalgiris. Kita vertus, grupės yra grupės – taip, yra teisybės žodžiuose, kad į grupes patekom, nes UEFA sukūrė naują turnyrą. Taip, sukūrė. Bet pinigais klubui ir emocija visiems tas patekimas į grupes per naujai iškirstą langą vistiek davė labai daug.
Davė, be kita ko, žinomumo ir žiūrimumo: penki sold outai per sezoną, dėmesys komandai masinėje žiniasklaidoje, seniai nematyti skaičiai Pietų IV namų rungtynėse, įsimintinesnis vaizdinis palaikymas ir absoliučiai rekordinė išvyka į taurės finalą Kaune. Kažkiek gaila, kad didelio futbolo atmosfera europiniais vakarais nesitransformavo į didesnį susidomėjimą tuo pačiu Žalgiriu lygos rungtynėse. Pagal alyga.lt duomenis Žalgirio lankomumas čempionate yra tik šeštas – nors ten kontekstas toks, kad ir pirmoje vietoje atsidūrę Šiauliai nelabai turi kuo džiaugtis.
Kalbant apie komandos komplektaciją ir žaidimo braižą bendrai esminiai momentai man rodosi trys. Pirma, nugrybauta komplektuojant gynybos grandį: tikrai netikiu, kad planas nuo pat pradžių buvo perkvalifikuoti Paveličių į centro gynėjus ar dešiniojo gynėjo pozicijoje bandyti adaptuoti Bopesu arba Mamičių. Čia atrodė labiau panašu į išeičių ieškojimą negavus tinkamo vidurio gynėjo, kai supranti, kad Tatomirovičiumi treneris nepasitiki, Kaškenas netempia komandos lygio, Kažukolovas dar nepatyręs (ir pradžioj sezono nemažai laiko praleido dėl traumos), o Mikoliūnas patyręs tiek, kad lakstyti kiekvienose rungtynėse jau nebegali.
Antra, komanda aiškiai orientuota į žaidimą tranzicijoje. Žalgiris nebeturėjo tokio individualiai stipraus žaidėjo kaip Hugo, tačiau turėjo visą greitai bėgančių ir gerai erdvės išnaudojančių žaidėjų komplektą: Oyewusi, Oliveira, Ourega ir Kyeremeh. Tas gal nebuvo labai gerai lygos mačams, kur reikėjo žaisti prieš giliau besiginančias komandas (ne veltui sezono pradžioje tribūnose sklandė juokelis apie Vilniaus gimdymo namus – mušti įvarčius tada sekėsi sunkiai), bet net labai pravertė Europoje.
Trečia, komanda turėjo gilesnę sudėtį nei pernai, kas leido labai sėkmingai ištempti įtemptą paskutinę sezono dalį, kai sugriuvo Konferencijų lygos mačai, taurė ir dar atidėtos A lygos rungtynės.
Čempionatas nebuvo rekordinis taškų prasme (2015 m. per tas pačias 36 rungtynes surinkti 94 taškai – šiųmečiai 84 yra tiek, kiek tais metais surinko antroje vietoje likę Trakai). Sezono pradžia buvo jau tradiciškai sunkoka, pabaiga, jau užsitikrinus čempionų titulą – pusiau atostoginė ir per paskutinius 5 mačus patirti 3 pralaimėjimai. Sezono vidurio / antros pusės forma tuo tarpu fenomenali – nuo birželio iki lapkričio per 17 rungtynių komanda prarado tik du taškus.
Toliau – apie individualius žaidėjus.
Gertmonas. Jau pripažintas (be ypatingos konkurencijos) geriausiu Žalgirio sezono žaidėju. Tikėtina, kad taps ir pirmuoju žalgiriečiu nuo 1989 m., laimėjusiu Lietuvos metų futbolininko prizą. Absoliučiai puikus žaidimas visą sezoną, atrodė patobulėjęs visuose esminiuose elementuose: ir atlaikant smūgius, ir žaidžiant kojomis, ir kontroliuojant baudos aikštelę.
Duka. 2021 m. sezono pabaigoje pretendavo į pagrindinio vartininko rolę, šiais metais buvo aiškiai atsarginis, nors lygoje laiko gavo ne taip ir mažai. Sezono pradžioje neišvengė prastesnių momentų, statistika irgi nežiba: žaidė mažiau, nei Gertmonas (1203 minutės prieš 2037), tačiau įvarčių praleido daugiau (15 prieš 12). Dukai stovint vartuose patirti visi keturi pralaimėjimai čempionate ir sužaistos visos 3 rungtynės, kai komanda praleido 3 įvarčius. Visus šunis karti ant jo, tiesa, būtų neteisinga: blogiausius rezultatus komanda demonstravo jau užsitikrinusi čempionų titulą, kai aikštėje žaidė dažnai ne pagrindiniai gynėjai.
Mikoliūnas. 38 metai futbolininkui nėra mažai, krašto gynėjui – juolab. Žaidė nemažai, bet atrodo naudingesnis čempionate, kai daugiau dėmesio reikia skirti puolimui, ir mažiau – gynybai. Europiniuose mačuose dešiniojo gynėjo vietą jau užleisdavo Mamičiui arba Bopesu – jie kairiakojai, bet jaunesni, greitesni, o Bopesu atveju, ir atletiškesni.
Pavelič. Šiais metais turbūt daugiausiai apkalbinėjamas Žalgirio gynėjas. Natūraliai dešinysis gynėjas, bet šiemet buvo pastumtas į centrą, kur žaidė labai nestabiliai: buvo gerų rungtynių, buvo ir tokių, kad Viešpatie apsaugok. Sezono pabaigoje kylant Kažukolovo akcijoms, kartais buvo grąžinamas į dešinįjį kraštą ir tai pasiteisindavo.
Ljubisavljevic. Adekvatus sezonas. Pernelyg agresyviu žaidimu kartais pasidaro problemų, bet iš esmės vistiek geriausias komandos gynėjas.
Kažukolovas. Antrosios sezono pusės vienas atradimų. Iki šio sezono neturėjęs jokios vyrų futbolo patirties, nesudegė įmestas Konferencijų lygos rungtynėse, o čempionate atrodo tinkamas jei ne startinio, tai bent tvirto rotacijos žaidėjo rolei.
Tatomirovič. Praradęs trenerio pasitikėjimą, žaidė labai mažai, o kai žaidė, dažniau atraminiu saugu, o ne vidurio gynėju. Reikėtų suprasti, kad dėl greičio stokos – kiti žaidimo elementai atrodo savo vietose. Regis, turi kontraktą dar metams – nors tokiomis aplinkybėmis velnias žino, ką jis čia veiks.
Kašken. Žaidėjas, kuris A lygoje tiktų nebent apatinio trejeto komandoms, ir tai su klaustuku. Daug klaidų, daug pasyvaus žaidimo per lengvai praleidžiant varžovus, daug pražangų tas klaidas vėliau taisant.
Bopesu. Skirtingai nei pernai, kairiojo gynėjo pozicijoje turėjo konkurentą. Žaidė mažiau, tačiau iš principo atrodė patobulėjęs ir darantis mažiau klaidų (neskaitant labai nenusisekusio mačo Budėje) bei geriau išnaudojantis savo fizinius duomenis. Gynyboje pakenčiamai atrodė ir dešiniojo gynėjo rolėje, bet tada labai susilpnėdavo jo puolimo arsenalas, nes dešine koja su kamuoliu jis nelabai ką moka nuveikti.
Mamič. Pagal lygoje sužaistas minutes tik paskutiniame ture nusileido Gorobsovui, su Sarpongu iš Panevėžio pasidalino daugiausiai rezultatyvių perdavimų atlikusio žaidėjo vardą (atmintyje man regisi, kad dar vieną perdavimą rudenį iš jo statistikos rinkėjai nukosėjo). Stebint jį turiu įspūdį, kad wing backo rolė jam būtų tinkamesnė. Kita vertus, subjektyviai jis man neatrodo toks jau geras kūrėjas ar skersuotojas, kaip atrodytų iš statistikos – net priešingai, skersavimai dažnai būna į dausas. Mamičių šiemet galima pavadinti apatinio trejeto siaubu: iš 10 rezultatyvių perdavimų 8 atlikti prieš Džiugą, Bangą arba Jonavą; visi trys sezono įvarčiai sumušti į Bangos vartus.
Gorobsov. Vienas geriausių ir svarbiausių komandos žaidėjų. Pagrindinis žmogus, skirstantis perdavimus iš gilumos, ir tuo pačiu labai svarbus griaunant varžovų atakas. Seniau Žalgiris turėjo mokančių daryti arba tai, arba tai, bet sunkiai prisimenu žaidėją, kuris būtų taip gerai apjungęs abu šiuos elementus.
Kuklys. Mano nuomone, žaidė geriausią sezoną po sugrįžimo į komandą 2020 m., o lemiamas perdavimas Oyewusiui per rungtynes su Ballkani buvo vienas įsimintiniausių ir svarbiausių sezono momentų. Deja, viskas baigėsi tuo nelemtu užsidirbtu baudiniu su Ludogorec ir po jo (dėl jo?) sekusiu kažkiek miglotu, bet akivaizdžiai negražiu konfliktu tarp jo ir klubo vadovybės. Galiausiai beveik dešimtmetį klubui atidavęs žmogus negavo šanso pažaisti europinėse grupėse, o vietoj deramų palydėtuvių iš klubo buvo patyliukais išspirtas pro užpakalines duris.
Buff. Didelių fejerverkų nepamatėme, nors ir nepasakytum, kad nuvylė. Geras žaidėjas, kai nori palaikyti kamuolį, bet aštrumo įneša mažai. Sezono pirmoje pusėje, manau, buvo labiausiai nukentėjęs dėl trijų lietuvių taisyklės – jos dėka aikštėje dažniausiai turėjo būti Verbickas arba Kuklys, todėl Buffui vietos liko mažiau.
Miličkovič. Apie iš užsienio atvykusius naujokus išankstinės nuomonės dažniausiai neturiu (iš ko ją ir susidarysi), bet iš rezultatyviausio Juodkalnijos čempionato žaidėjo tikėjausi daugiau. Pasirodė, kad žaidėjas turi labai smagią koją, bet ne kažką daugiau – tolimais smūgiais įvarčių pelnė, bet stokojo ir kūrybiškumo, ir mokėjimo palaikyti kamuolį, ir įgūdžių ginantis. Aikštėje tokį žaidėją laikyti dažnai yra prabanga.
Kyeremeh. Antras iš eilės geras sezonas. Žaidėjas kiek ribotas, po skirtingas pozicijas jo nepamėtysi, poziciniame žaidime mažiau naudingas nei tada, kai turi erdvės bėgti, tačiau savo įvarčius ir perdavimus susirenka.
Jarusevičius. Lygoje šiemet sužaidė dvigubai daugiau minučių, nei pernai, bet to proveržio iš perspektyvaus jaunuolio į čia ir dabar naudingą žaidėją kol kas nepadarė.
Ourega. Maloniai nustebinęs žaidėjas. Pilnaverčiu Videmonto įpėdiniu netapo ir būtų buvę naivu to tikėtis, tačiau pasirodė esąs ganėtinai kokybiškas atakuojantis žaidėjas, galintis žaisti abiem kojom, galintis įmušti ir naudingas ne tik tada, kai reikia bėgti su kamuoliu, bet ir žaidžiant prieš giliau besiginančius varžovus.
Kazlauskas. Turėjo būti vienas pagrindinių žaidėjų, tapo nusivylimu. Didžiąją sezono dalį atrodė labai silpnai, nebuvo nei aštrumo, nei įvarčių, nei kūrybos. Sezono pabaigoje tiesa turėjo ne itin ilgą, tačiau vis dėlto neblogą atkarpą.
Oliveira. Jei ne negero žmogaus suorganizuota invazija į Ukrainą, šio žaidėjo Žalgiryje būtume nematę? Matyt, kad taip. Šiaip ar taip, pamatėm, ir jis tapo geriausiu komandos puolėju nuo 2016 m. pavyzdžio Kaludžerovičiaus. Įvairiapusis puolėjas, be aiškių silpnų vietų: pakankamai greitas, pakankamai stiprus, gali įmušti galva, turi gerą smūgį, gerai juda aikštėje. Čempionate įvartį mušė vidutiniškai mažiau nei kas 100 žaidimo minučių ir pelnytai ir užtikrintai tapo rezultatyviausiu čempionato žaidėju. Šis titulas žalgiriečiui atitenka septintą sezoną iš eilės – paskutiniu ne Žalgirio žaidėju, tapusiu rezultatyviausiu A lygos futbolininku, tapo dar Tomas Radzinevičius 2015 m.
Tadič. Blankus sezonas. Įmušė šešis įvarčius čempionate, bet greičio stoka akivaizdi, o taraninio tipo puolėjui šių metų Žalgirio žaidime nelabai buvo ką veikti. Įsiminė atsakomosiose rungtynėse su Ludogorec – bet ne iš gerosios pusės, o neišnaudotomis progomis.
Sylvestr. Pratęsti sutartį su juo (ši pratęsta dar tada, kai nebuvo kalbos apie Oliveirą) buvo labiausiai nepasiteisinęs praėjusios žiemos sprendimas – tik 200 minučių čempionate, nė vieno įvarčio ir lygiai toks pat nulis naudos.
Pagrindinėje komandoje kažkiek žaidė keli jauni žaidėjai (Burba, Mikulėnas, Piliukaitis, Vareika), bet jų rolė kol kas ganėtinai epizodinė.
EDIT: susizgribau, kad eidamas per žaidėjus sugebėjau "pamesti" Oyewusi ir Verbicką. Oyewusi sezone, kuris buvo visų pirma apie Europą, tapo rezultatyviausiu Žalgirio žaidėju Europoje (4 įvarčiai), pergalingas įvartis su Ballkani ir dublis Bazelyje įsiminė ilgam. Dėl šių pasirodymų UEFA turnyruose geriausio metų žaidėjo rinkimuose Oyewusi liko antras, spaudoje dėmesio sulaukė gal net daugiausiai iš žalgiriečių. Žaidėjas su aiškiai išreikštais pliusais: labai greitas, neblogai valdo kamuolį ir labai tinka kontratakuojančiam žaidimui. Mažesnėse erdvėse tuo tarpu stringa, judėjima jose dar kaip reikiant reikėtų patobulinti, o pastatytas vienu puolėju dažniausiai būdavo neefektyvus dar ir dėl to, kad nėra toks, kad galėtų kovot dėl kamuolių, ypač aukštų, su vidurio gynėjais. Dėl to čempionate jo indėlis gerokai menkesnis.
Verbickas antrą sezoną iš eilės vaizdo negadino, bet ir tos formos, kurią kažkada rodė Sūduvoje, nebepasiekė. Šį sezoną pagadino ir trauma, dėl kurios praleido didelę sezono dalį.

Bala juos žino, kauniečiai unoravi, nenorės už portugalus sirgt. Su kokiu glamūriniu varžovu tikiu, kad susirinktų daug, dešimtos vakaro kick offas su Pyuniku ir turbūt tektų prie tuščių tribūnų žaist.

reyu wrote: ↑04 Nov 2022, 14:18Po to, kai Kaunas keletą metų bylinėjasi su Vilniumi dėl Žalgirio prekės ženklo panaudos, po to kai vilniečiai keletą metų rungtynes su KŽ laiko principinėmis, po to kai P4 primigtinai vadina Kauno klubą Spyriu, Vilma eitų žaisti pas tą patį Motiejūną ir į jo kišenę mokėtų pinigus už klubo išvykos rungtynes. Man atrodo, Balstogė turi tiek pat šansų tapti Vilniaus Žalgirio namais, kiek Kaunas.

Pietų IV pašpilkavimai ir jau gerokai primirštas teismo procesas žinoma būtų labai reikšmingi argumentai renkantis, kur rungtynes žaist.
Bet kokiu atveju, čia netgi bus nice problem to have, jei UEFA neleis 3 kategorijos stadione žaist. Reiškia, būsim kaip minimum vėl į Konferencijų lygos grupes patekę.
Aišku, sold outų ar Liepkalnio atmosferos Kaune vargu ar būtų galima laukt. Kauniečiams šitas Žalgiris vargu ar bais įdomus.

The_Red_Army wrote: ↑03 Nov 2022, 18:29 Kodel VZ situ rungtyniu nezaidzia Kaune?

Edit: Atmetus tai, kad ant sintetikos daugiau sansu.

Įdomu, ar beįmanoma bukesnį klausimą sugalvot. Nu tikrai, kodėl komanda namų rungtynes namie žaidžia? Mistika kažkokia.

Puikus comebackas po tragiško starto, 2-2, Bratislavoj Slovanas išsigelbėjo prieš Pyuniką ir visi klausimai keliasi į paskutinį turą. Pirmos vietos užimt nebegalim, jei nelaimim, sezonas Europoj pasibaigia, jei laimim ir Pyunikas nelaimi prieš Baselį, einam į kitą etapą, jei Pyunikas laimi prieš Baselį, reikia laimėt dviejų įvarčių skirtumu ir rezultatas Jerevane nebesvarbus.

A half of two halves. Per pirmas 20 minučių atrodė mišios, pabaigoj Bopesu rabonas prie varžovų vartų išdarinėja.