1. Boca Juniors



Šalis: Argentina
Miestas: Buenos Airės
Įkūrimo metai: 1905 m.
Šalies čempionai: 34 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 3 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (1977, 1978, 2000, 2001, 2003, 2007)
Copa Sudamericana: Čempionai (2004, 2005)

Boca Juniors klubas 1905 m. buvo įkurtas imigrantų iš Italijos ir Graikijos. 1913 m., aukščiausią Argentinos futbolo lygą nuo 6 komandų išplėtus iki 15, Boca gavo šansą išmėginti jėgas aukščiausioje lygoje. Šis išmėginimas tęsiasi iki šiol – Boca Juniors iš aukščiausiojo diviziono iki šiol nebuvo iškritę nė karto. Pirmą Argentinos čempionų titulą komanda iškovojo 1919 m. Netrukus Boca Juniors įsitvirtino šalies futbolo elite ir stabiliai rinko šalies čempionų titulus: trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje jų komanda iškovojo po keturis, penktajame – tris. Šeštasis dešimtmetis šiuo atžvilgiu buvo nuviliantis – vienintelį čempionų titulą komanda iškovojo 1954 m.

Septintajame dešimtmetyje komanda iškovojo penkis čempionatus, o taip pat išmėgino jėgas su kitomis žemyno komandomis naujai rengiamame Copa Libertadores turnyre. 1963 m. komanda jame pasiekė finalą, tačiau šiame nusileido Santos klubui.

Sėkmės prestižiškiausiame Pietų Amerikos futbolo turnyre Boca Juniors teko palūkėti iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos: pirmą Copa Libertadores titulą komanda iškovojo 1977 m., finale po trečiųjų rungtynių ir 11 metrų baudinių serijos įveikę Cruzeiro futbolininkus. Po metų argentiniečiai apgynė titulą, finale užtikrintai įveikę Deportivo Cali ekipą, o 1979 m. pasiekė trečią finalą iš eilės. Šiame sėkmės pakartoti nepavyko: Pietų Amerikos čempionų titulą teko užleisti Olimpia klubui.

1981 m. klubas prisiviliojo dvidešimtmetį Diego Maradoną, tačiau būsimoji futbolo legenda klube praleido vos pusantrų metų ir po 1982 m. Pasaulio čempionato persikėlė į Barceloną. Devintojo dešimtmečio viduryje klubas susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis ir buvo arti bankroto. Ilgainiui su šiomis problemomis klubas susitvarkė ir 1992 m. po vienuolikos metų pertraukos vėl šventė pergalę Argentinos pirmenybėse.

Vis dėlto tikrasis Boca Juniors aukso amžius prasidėjo su naujuoju tūkstantmečiu. Carloso Bianchi vadovaujama komanda su tokiais žaidėjais kaip Walteris Samuelis, Juanas Romanas Riquelme bei Martinas Palermo 2000 m. laimėjo trečiąjį Copa Libertadores titulą, finale po 11 metrų baudinių serijos įveikę Palmeiras. 2001 m. Boca apgynė šį titulą (ir matyt visos Pietų Amerikos garbę), finale įveikę Cruz Azul. Trečią Pietų Amerikos čempionų titulą per ketverius metus Boca pridėjo 2003 m., finale įveikę Santos, o 2004 m. turnyro finale nusileido Once Caldas klubui iš Kolumbijos.

2007 m. Boca Juniors laimėjo šeštą ir iki šiol paskutinį Copa Libertadores trofėjų, finale įveikę Gremio. Po to komanda dar du kartus žaidė turnyro finale, tačiau kelią link septintojo titulo 2012 m. užkirto Corinthians, o 2018 m. – River Plate. Pastarasis finalas dėl neramumų ir sirgalių kovų turėjo būti perkeltas į Madridą. Su šešiais Copa Libertadores titulais Boca Juniors nusileidžia tik kartą daugiau Pietų Amerikos čempionatą laimėjusiai Independiente, o vienuolika žaistų finalų yra precedento neturintis pasiekimas. Antrąją vietą Boca Juniors užima ir pagal Argentinos čempionų titulų skaičių (34) – pagal šį rodiklį komanda nusileidžia River Plate klubui.

Namų rungtynes Boca Juniors žaidžia 49 000 žiūrovų talpinančiame Alberto Armando vardo stadione, populiariai vadinamame La Bombonera (saldainių dėžutė). Principiniu klubo varžovu yra River Plate, šių komandų derbis vadinamas Superclasico vardu ir yra svarbiausia bei žinomiausia klubų priešprieša ne tik Argentinoje, bet ir visoje Pietų Amerikoje.

2. River Plate



Šalis: Argentina
Miestas: Buenos Airės
Įkūrimo metai: 1901 m.
Šalies čempionai: 36 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 3 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (1986, 1996, 2015, 2018)
Copa Sudamericana: Čempionai (2014)

Klubas 1901 m. buvo įkurtas sujungus dvi ankstesnes komandas: Santa Rosa ir La Rosales. Naujojo klubo pavadinimui pasirinktas angliškas La Platos upės pavadinimas. Pirmą šalies čempionų titulą komanda iškovojo 1920 m., nutraukdama septynerius metus trukusį Racing dominavimą. Argentinos futbolui tapus profesionaliu, klubas įsigijo kelis brangius žaidėjus ir dėl to gavo „milionierių“ pravardę.

Penktojo dešimtmečio komanda, įgijusi mašinos (La Maquina) pravardę laikoma viena geriausių klubo istorijoje: nuo 1941 iki 1947 m. River Plate laimėjo keturis Argentinos čempionatus, o komandą į priekį vedė puolimo grandis, kurioje žibėjo tokie futbolininkai kaip Jose Manuelis Moreno, Adolfo Pedernera ir Angelis Laburna. Epochos pabaigoje prie šių prisijungė ir pirmuosius žingsnius karjeroje dedantis Alfredo Di Stefano. Galingas komandos žaidimas prasitęsė ir į šeštąjį dešimtmetį: nuo 1952 iki 1957 m. iš šešių čempionatų River Plate laimėjo penkis.

Į žaidybinę duobę komanda įkrito septintajame dešimtmetyje ir kito čempionų titulo gerbėjams teko laukti iki pat 1975 m., kai į komandą jau trenerio pareigose grįžo tas pats Angelis Laburna. 1966 m. River Plate pasiekė Copa Libertadores finalą, tačiau titulų sausros nutraukti nepavyko ir čia: lemiamame mače argentiniečiai iššvaistė dviejų įvarčių pranašumą ir po pratęsimo nusileido Penarol. Antrą Copa Libertadores finalą River Plate pasiekė po dešimties metų, tačiau nesėkmė laukė ir šį kartą: paskutiniosiomis rungtynių minutėmis pelnyto įvarčio dėka Pietų Amerikos čempionų vardus iškovojo Cruzeiro.

Iškovoti pirmąjį Copa Libertadores trofėjų River Plate pavyko dar po dešimties metų, kai 1986 m. finale argentiniečiai įveikė America de Cali futbolininkus. Tradicija Copa Libertadores finalus žaisti kas dešimt metų buvo pratęsta 1996 m., kai Buenos Airių ekipa vėl susitiko su America. Šį kartą River Plate pralaimėjo pirmąsias rungtynes Kolumbijoje, tačiau du Hernano Crespo įvarčiai namuose leido taure vėl džiaugtis argentiniečiams.

2011 m. komanda pirmą kartą iškrito iš aukščiausiojo Argentinos diviziono, tačiau krizė pasirodė trumpalaikė: 2014 m. komanda vėl džiaugėsi Argentinos čempionų titulu bei laimėjo Copa Sudamericana turnyrą, finale įveikę Atletico Nacional futbolininkus. 2015 m. River Plate laimėjo trečiąjį Copa Libertadores trofėjų, finale nugalėję Tigres UANL ekipą iš Meksikos. Ketvirtą Peitų Amerikos čempionų titulą komanda iškovojo 2018 m., lemiamame etape įveikę amžinus varžovus Boca Juniors. Dėl fanų sukeltų neramumų antrasis finalo mačas buvo sužaistas Madride. Į Copa Libertadores finalą Riber Plate pateko ir 2019 m., tačiau šį kartą teko pripažinti Flamengo pranašumą. Argentinos čempionatą River Plate iki šiol yra laimėję 36 kartus ir dviem titulais lenkia Boca Juniors.

Namų rungtynes River Plate žaidžia Antonio Vespuci Liberti stadione, populiariai žinomame kaip Estadio Monumental. Stadionas talpina 70 000 žiūrovų ir yra didžiausias Argentinoje, namų rungtynes jame žaidžia ir šalies rinktinė. Principiniu klubo varžovu yra kita Buenos Airių ekipa Boca Juniors. Superclasico vadinamos šių komandų tarpusavio rungtynės yra laikomos reikšmingiausiu derbiu ne tik Argentinoje, bet ir visoje Pietų Amerikoje, o nemažai žmonių šią klubų priešpriešą laiko didžiausia visame Pasaulyje.

3. Penarol



Šalis: Urugvajus
Miestas: Montevidėjas
Įkūrimo metai: 1891 m.
Šalies čempionai: 50 kartų
Copa Libertadores: Čempionai (1960, 1961, 1966, 1982, 1987)
Copa CONMEBOL: Finalas (1993, 1994)

Klubo ištakomis laikomi 1891 m., kuomet savo sporto klubą sukūrė Centrinio Urugvajaus geležinkelio darbuotojai, daugumą kurių sudarė britai. Šis klubas (žinomas CURCC santrumpa) laimėjo du pirmus Urugvajaus čempionatus, o iki 1911 m. laimėjo iš viso penkis čempionatus. 1913 m. po vidinio konflikto futbolo sekcija atsiskyrė nuo geležinkelio kompanijos valdomo klubo ir pasivadino Penarol – pagal Montevideo rajoną, savo pavadinimą gavusį nuo Pinerolo miesto Pjemonte. Geležinkeliečių klubas mėgėjiškais pagrindais gyvavo iki 1915 m., o baigęs savo gyvavimą savo iškovotus trofėjus perleido ne Penarol klubui, o Britų ligoninei.

1914 m. Penarol užėmė CURCC vietą Urugvajaus aukščiausioje lygoje, o pirmąjį šalies čempionų titulą iškovojo 1918 m. 1922 m. Penarol buvo diskvalifikuotas iš Urugvajaus čempionato už tai, kad sužaidė draugiškas rungtynes su Racing klubu, kuris savo ruožtu dalyvavo atskilusios futbolo federacijos veikloje Argentinoje. Tokių pažeidėjų buvo ir daugiau, tad trejiems metams Urugvajaus futbolas skilo ir Penarol kartu su kai kuriais kitais klubais suorganizavo ir rengė savo lygą. Vėliau, įsikišus šalies valdžiai, futbolas Urugvajuje buvo suvienytas.

1932 m. Penarol laimėjo pirmą kartą rengtą profesionalų Urugvajaus čempionatą, o nuo 1935 iki 1938 m. laimėjo keturis čempionatus iš eilės. Ketvirtajame dešimtmetyje nusistovėjo šalies klubų hierarchija, kurios viršuje dėl pirmosios vietos kovojo Penarol ir Nacional, o kiti klubai į pirmas dvi vietas pretenduoti galėjo tik retkarčiais.

Ryškų pakilimą Penarol išgyveno šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje, kai nuo 1958 iki 1968 m. iš vienuolikos čempionatų laimėjo devynis. Šis klubo pakilimas laimingai sutapo su pradėtu rengti Copa Libertadores turnyru ir Penarol laimėjo pirmuosius du Pietų Amerikos čempionų titulus, 1960 m. finale įveikę Asunciono Olimpia, o po metų Palmeiras ekipas. Finalą Urugvajaus atstovai pasiekė ir 1962 m., bet šiame po trečiųjų rungtynių stipresni pasirodė Pele vedami Santos futbolininkai.

Po poros metų pertraukos Copa Libertadores finale Penarol vėl pasirodė 1965 m., tačiau šį kartą lemiamame mače teko pripažinti Independiente pranašumą. Vis dėlto po metų žemyno čempionų vardus urugvajiečiai susigrąžino, lemiamame etape įveikę kitą varžovą iš kito La Platos kranto – River Plate. Šeštuoju finalu per vienuolika sezonų Penarol pažymėjo 1970 m. sezoną, tačiau tą kartą čempione tapo Estudiantes ekipa. Bene ryškiausia septintojo dešimtmečio klubo žvaigžde buvo ekvadorietis Alberto Spenceris, iki šiol esantis rezultatyviausiu visų laikų Copa Libertadores futbolininku.

Aštuntajame dešimtmetyje Penarol atakų lyderio rolę perėmė Fernando Morena, nuo 1973 iki 1978 m. šešis kartus iš eilės tapęs rezultatyviausiu Urugvajaus čempionato žaidėju ir iki šiol liekantis rezultatyviausiu visų laikų Urugvajaus čempionato futbolininku. Nacionaliniame čempionate per dešimtmetį Penarol triumfavo penkis kartus, tačiau tarptautinėje arenoje naujų sėkmių teko palūkėti iki devintojo dešimtmečio: 1982 m. Penarol ketvirtą kartą triumfavo Copa Libertadores turnyre, finale įveikę Cobreloa ekipą iš Čilės. Po metų laukė ketvirtasis pralaimėtas finalas – lemiamame etape titulą gynę Montevideo atstovai nusileido Gremio futbolininkams. Penktą ir iki šiol paskutinį Copa Libertadores titulą Penarol iškovojo 1987 m., finale įveikę America de Cali klubą. Nuo šio triumfo praėjo daugiau nei 30 metų, per kuriuos Penarol tik kartą – 2011 m. – pasiekė turnyro finalą. Tą kartą stipresni pasirodė Neymaro vedami Santos. 1993 ir 1994 m. Penarol du kartus iš eilės pasiekė Copa CONMEBOL finalą, tačiau jame abusyk teko pripažinti Brazilijos klubų – Botafogo ir Sao Paulo – pranašumą.

Nacionalinį čempionatą Penarol (įskaitant ir CURCC iškovotus titulus) yra laimėjusi 50 kartų ir pagal šį rodiklį pirmauja šalyje. Natūralu, kad pagrindiniu komandos varžovu yra 47 čempionų titulus savo sąskaitoje turintis kitas Montevideo klubas Nacional. Namų rungtynes klubas nuo 2016 m. žaidžia Campeon del Siglo stadione, talpinančiame 40 000 žiūrovų. Geltoną ir juodą klubo spalvas įkvėpė George‘o Stephensono sukurtas Rocket lokomotyvas.

4. Independiente



Šalis: Argentina
Miestas: Avejaneda
Įkūrimo metai: 1905 m.
Šalies čempionai: 16 kartų
Copa Libertadores: Čempionai (1964, 1965, 1972, 1973, 1974, 1975, 1984)
Copa Sudamericana: Čempionai (2010, 2017)

Independiente klubas susikūrė daliai narių atskilus nuo kiek anksčiau įkurto Maipu klubo – Independiente pavadinimas ir reiškia būtent nepriklausomybę nuo Maipu. 1907 m. klubas iš Buenos Airių persikėlė į formaliai atskirą, tačiau visai šalia esantį Avejanedos miestą. 1912 m. Independiente pirmą kartą dalyvavo aukščiausios lygos pirmenybėse: tokia galimybė klubui atsirado po to, kai čempionatas skilo į atskiras Futbolo federacijos ir Futbolo asociacijos organizuojamas pirmenybes, kurių kiekviena siekė pritraukti daugiau narių. Federacijos pirmenybėse dalyvavusi Independiente sezone pasidalino 1 – 2 vietas su Porteno klubu. Rungtynėse dėl čempionų vardo rezultatui esant lygiam, 87 minutę Independiente futbolininkai protestuodami dėl neįskaityto įvarčio paliko aikštę. Čempionų titulas buvo atiduotas Porteno.

Antrajame dešimtmetyje Independiente laimėjo keletą taurių turnyrų, tačiau pirmojo Argentinos čempionų titulo teko palūkėti iki 1922 m. Dar vieną titulą komanda laimėjo 1926 m. Abu šie šalies čempionų titulai, tiesa, buvo kiek sąlyginiai – Argentinos futbolas vis dar buvo suskilęs į dvi organizacijas. Ryškiausia šio laikotarpio klubo žvaigžde buvo Raimundo Orsi, vėliau žibėjęs Turino Juventus komandoje ir 1934 m. su Italijos rinktine tapęs Pasaulio čempionu.

Du čempionatus Independiente laimėjo 1938 ir 1939 m. Svarbiausiais komandos žaidėjais tuo metu buvo rezultatyviausias visų laikų Argentinos čempionato žaidėjas paragvajietis Arsenio Erico bei saugas Antonio Sastre.

Vis dėlto ryškiausios Independiente pergalės prasidėjo septintajame dešimtmetyje, kai buvo pradėtas rengti Copa Libertadores turnyras. Prestižiniame Pietų Amerikos futbolo turnyre komanda pirmą kartą žaidė 1961 m., o 1964 m. tapo pirmuoju Argentinos klubu triumfavusiu šiame turnyre. Pusfinalyje argentiniečiai įveikė pastarųjų dviejų sezonų čempionę, Pele vedamą Santos komandą, o finale vienintelio įvarčio per dvejas rungtynes dėka palaužė Nacional iš kaimyninio Montevideo. 1965 m. Independiente savo titulą apgynė, nors finale prieš kitą Urugvajaus grandą – Penarol – prireikė trečiųjų rungtynių neutralioje aikštėje.

Aštuntajame dešimtmetyje Indepentiente Copa Libertadores turnyrą laimėjo net keturis kartus iš eilės, nuo 1972 iki 1975 m. 1972 m. Argentinos komanda finale įveikė Universitario atstovus iš Limos, 1973 m. po trečiųjų rungtynių ir pratęsimo prieš Independiente neatsilaikė Colo-Colo, 1974 m. Argentinos atstovai taip pat po trečiųjų rungtynių palaužė Sao Paulo, o raudonųjų velnių auka 1975 m. finale tapo Union Espanola komanda iš Čilės. Beprecedentį Independiente dominavimą 1976 m. turnyro pusfinalyje galiausiai nutraukė River Plate. Nuo 1970 iki 1978 m. ekipa laimėjo ir keturis Argentinos čempionų titulus.

Septintą ir iki šiol paskutinį Copa Libertadores titulą Independiente iškovojo 1984 m., finale nugalėję Gremio futbolininkus. Nacionalinėje arenoje klubo pasirodymai taip pat smuko ir nuo 1990 m. šalies čempionatą Independiente laimėjo vos du kartus, o 2013 m. trumpam net buvo iškritusi į žemesnį divizioną. Nepaisant to, Independiente išlaikė tradiciją geriausius pasirodymus pasitaupyti tarptautinei arenai ir 2010 bei 2017 m. triumfavo antrame pagal svarbą Copa Sudamericana turnyre.

Namų rungtynes Independiente žaidžia 52 000 žiūrovų talpinančiame Estadio Libertadores de America stadione, perstatytame 2009 m. Pagrindiniu klubo varžovu yra kita Avellanedos komanda Racing, kurios stadioną nuo Independiente namų arenos skiria vos pora šimtų metrų. Avellannedos derbis laikomas antru pagal reikšmę Argentinoje ir nusileidžia tik Superclasico tarp Boca Juniors ir River Plate.

5. Nacional



Šalis: Urugvajus
Miestas: Montevidėjas
Įkūrimo metai: 1899 m.
Šalies čempionai: 47 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (1971, 1980, 1988)

Nacional klubas 1899 m. buvo sukurtas susijungus Montevideo futbolo klubui ir Urugvajaus atletikos klubui. 1900 m. pirmą kartą surengtame Urugvajaus čempionate Nacional nedalyvavo, tačiau pirmą šalies čempionų titulą šventė jau 1902 m. 1911 m. klubas atvėrė savo duris žaidėjams iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių. Nuo 1915 iki 1924 m. Nacional dominavo nacionalinėse pirmenybėse iš dešimties čempionatų laimėdami aštuonis.

1932 m. futbolas Urugvajuje tapo profesionaliu. Nors ketvirtojo dešimtmečio viduryje geriau sekėsi Penarol futbolininkams, nuo 1939 iki 1943 m. jau Nacional džiaugėsi penkiais titulais iš eilės. Ypač įspūdingas komandai buvo 1941 m. sezonas, kai Nacional futbolininkai laimėjo visas 20 čempionato rungtynių. Ryškiausia to laikotarpio klubo žvaigžde buvo argentinietis Atilio Garcia, rezultatyviausiu čempionato žaidėju tapęs septynis kartus iš eilės ir aštuonis iš viso.

Copa Libertadores turnyre Nacional debiutavo 1962 m. Pirmas blynas gavosi skaudus – pusfinalyje komandą eliminavo amžini varžovai Penarol. 1964, 1967 ir 1969 m. komanda pasiekė Copa Libertadores finalus, tačiau visus tris kartus teko nusileisti varžovams iš Argentinos: atitinkamai Independiente, Racing bei Estudiantes ekipoms.

Pasidabinti Pietų Amerikos čempionų karūna Nacional pagaliau pavyko 1971 m., finale įveikus Estudiantes. Antrą Copa Libertadores laimėtojų titulą Nacional iškovojo 1980 m., finale nugalėję Internacional, o trečią ir iki šiol paskutinį – 1988 m. Šį kartą lemiamame turnyro etape Nacional įveikė Newell‘s Old Boys futbolininkus.

Dešimtasis dešimtmetis klubui buvo sudėtingas tiek finansiškai, tiek sportiniais rezultatais. XXI a. Nacional grįžo į prideramas pozicijas šalies futbole, tačiau nebėra toks konkurencingas tarptautinėje arenoje, kur dominuoja didesnių valstybių klubui. Šalies čempionu Nacional yra tapęs 47 kartus ir pagal šį rodiklį nusileidžia tik Penarol. Pagal sudarytą Copa Libertadores istorinę lentelę 2019 m. pabaigai Nacional užėmė antrąją vietą, nusileisdamas tik River Plate klubui.

Namų rungtynes komanda žaidžia 34 000 žiūrovų talpinančiame Parque Central stadione. Pagrindiniu klubo priešininku yra kitas Urugvajaus futbolo milžinas Penarol.

6. Olimpia



Šalis: Paragvajus
Miestas: Asuncionas
Įkūrimo metai: 1902 m.
Šalies čempionai: 45 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (1979, 1990, 2002)

Klubą 1902 m. įkūrė grupė jaunų paragvajiečių, kurių priešakyje stovėjo šalies futbolo tėvu vadinamas olandas Williamas Paatsas. Šalies futbolo čempionate klubas ėmė dalyvauti nuo pat pirmojo sezono 1906 m., pirmą čempionų titulą iškovojo 1912 m., o mėgėjiško čempionato laikotarpiu iki 1931 m. iškovojo aštuonis čempionų titulus, daugiau nei bet kuris kitas klubas.

Po Čako karo klubas išlaikė stiprias pozicijas šalies futbole. Ryškią komandą Olimpia surinko šeštojo dešimtmečio antroje pusėje, kai nuo 1956 iki 1960 m. laimėjo penkis šalies čempionatus paeiliui. 1960 m. pirmą kartą surengtame Copa Libertadores turnyre ekipa nukeliavo iki finalo, tačiau jame pajėgesni pasirodė Penarol futbolininkai.

Tai ko nepavyko pasiekti šeštajame dešimtmetyje, pavyko aštuntajame. Nuo 1978 iki 1983 m. Olimpia laimėjo net šešis čempionatus paeiliui, tačiau svarbiausia pergalė buvo iškovota tarptautinėje arenoje – 1979 m. finale įveikusi Boca Juniors, komanda tapo Pietų Amerikos čempione.

Nuo 1989 iki 1991 m. Olimpia pasiekė net tris Copa Libertadores finalus iš eilės: pirmajame Paragvajaus atstovai nusileido Atletico Nacional ekipai iš Kolumbijos, antrajame įveikė Barcelona komandą iš Ekvadoro, o trečiajame patyrė nesėkmę kovoje su Čilės grandais Colo-Colo.

Trečiąjį kontinento čempionų titulą Olimpia iškovojo 2002 m., finale po 11 metrų baudinių serijos palaužusi amžiaus pradžioje trumpai žybtelėjusį brazilų Sao Caetano klubą. 2013 m. paragvajiečiai žaidė dar viename finale, tačiau šį kartą po tų pačių 11 metrų baudinių serijos teko pripažinti kur kas žinomesnės Brazilijos ekipos – Atletico Mineiro – pranašumą.

Paragvajaus čempionatą Olimpia yra laimėjusi 45 kartus – daugiau nei bet kuris kitas varžovas. Pagrindiniu klubo priešininku yra Cerro Porteno klubas, reikšmingi derbiai taip pat žaidžiami su Guarani ir Libertad klubais. Namų rungtynes klubas įprastai žaidžia 22 000 žiūrovų talpinančiame Manuelio Ferreiros stadione, tačiau svarbesni mačai žaidžiami nacionaliniame Defensores del Chaco stadione.

7. Santos



Šalis: Brazilija
Miestas: Santošas
Įkūrimo metai: 1912 m.
Šalies čempionai: 8 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 1 kartą
Valstijos čempionai: 22 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (1962, 1963, 2011)
Copa CONMEBOL: Čempionai (1998)

Santos klubas svarbiausiame San Paulo valstijos uoste buvo įkurtas 1912 m. po to, kai vienas iš anksčiau mieste gyvavusių futbolo klubų iširo, o kitas persikėlė į San Paulą. Klubas buvo įkurtas vos kelios valandos iki nuskęstant Titanikui, todėl Santoše populiariu tapo priežodis: tądien vienas milžinas nugrimzdo į dugną, tačiau užgimė kitas. 1913 m. klubas debiutavo valstijos čempionate, tačiau dėl išlaidų kelionėms ir prastų rezultatų iš jo pasitraukė sužaidęs vos pusę mačų. Į Campeonato Paulista Santos grįžo užsiauginęs organizacinius raumenis 1916 m., tačiau pirmo valstijos čempionų titulo klubui teko palūkėti iki 1935 m.

Klubo aukso amžius prasidėjo šeštojo dešimtmečio viduryje. Turėdama tokius pajėgius žaidėjus kaip Del Vecchio, Zito ir Pepe, 1955 m. komanda laimėjo antrąjį Paulista čempionų titulą savo istorijoje, 1956 m. šį titulą apgynė. 1957 m. komandoje debiutavo septyniolikmetis žaidėjas, kurio vardas nuo Santos pergalių tapo neatsiejamu – Pele.

Septintojo dešimtmečio Santos komanda, praminta Os Santasticos, Brazilijos futbole dominavo kaip jokia kita: nuo 1955 iki 1969 m. komanda laimėjo 11 Paulista čempionų titulų; Brazilijos taurės turnyre nuo 1961 iki 1965 m. komanda triumfavo penkis kartus iš eilės. Rezultatyviausiu Paulista žaidėju Pele tapo net devynis sezonus iš eilės (ir vienuolika kartų iš viso).

Sėkmę nacionaliniame čempionate Santos perkėlė ir į tarptautinę areną: 1962 m. komanda laimėjo Copa Libertadores turnyrą, finale įveikę dviejų ankstesnių sezonų čempioną Penarol. Po metų Brazilijos atstovai pasiekimą pakartojo, šį kartą lemiamame etape susitvarkę su Boca Juniors futbolininkais.

Os Santasticos erai pasibaigus, Santos daugiau nei tris dešimtmečius nesugebėjo laimėti šalies pirmenybių, o ir valstijos čempionate po Pele išėjimo iki pat 2006 m. laimėjo vos du kartus. Tūkstantmečių sandūroje reikalai vėl pasitaisė: 1998 m. Santos į viršų kėlė Copa CONMEBOL taurę, 2002 m. Robinho ir Diego vedama komanda pagaliau vėl laimėjo Brazilijos čempionatą, o po metų pasiekė Copa Libertadores finalą (šiame, tiesa, brazilai rimčiau nepasipriešino Boca Juniors vienuolikei), o 2004 m. aštuntą ir iki šiol paskutinį kartą triumfavo šalies čempionate.

Ko nepavyko Robinho ir Diego kartai, pavyko Neymarui ir kompanijai, kurie 2011 m. Copa Libertadores finale palaužė Penarol ir Santosui atnešė trečiąjį Pietų Amerikos čempionų titulą.

Namų rungtynes komanda žaidžia vos 16 000 žiūrovų talpinančiame Urbano Caldeira stadione. Dėl mažos šio stadiono talpos komanda neretai naudodavosi San Paule esančiais stadionais ar net Maracana Rio de Žaneire. Savo mieste Santos lygiaverčio priešininko neturi, tad pagrindiniais klubo varžovais įprastai laikoma San Paulo grandų trio: Corinthians, Palmeiras bei Sao Paulo.

8. Flamengo



Šalis: Brazilija
Miestas: Rio de Žaneiras
Įkūrimo metai: 1895 m.
Šalies čempionai: 6 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 3 kartus
Valstijos čempionai: 36 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (1981, 2019)
Copa Sudamericana: Finalas (2017)
Copa Mercosur: Čempionai (1999)

Flamengo 1895 m. buvo įkurtas kaip irklavimo klubas, o futbolo sekciją suformavo tik 1911 m. pabaigoje, kai prie klubo prisijungė nuo Fluminense po vaido su šio valdyba atskilę žaidėjai. Jau pirmu bandymu valstijos čempionate Flamengo užėmė antrąją vietą, o pirmuoju Rio čempionų titulu komanda džiaugėsi 1914 m. Klubas greitai išpopuliarėjo ir jau trečiajame dešimtmetyje buvo laikomas populiariausiu Brazilijoje. Augantis populiarumas ne visada transformuodavosi į gerus rezultatus aikštėje: nuo 1927 iki 1939 m. Flamengo išgyveno dvylikos metų titulų badą.

Flamengo aukso amžius prasidėjo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai klube subrendo jaunų žaidėjų karta, tarp kurių labiausiai žibėjo Zico ir Junioras. 1980 m. komanda pirmą kartą laimėjo Brazilijos čempionų titulą, o po metų debiutuodami triumfavo ir Copa Libertadores turnyre, finale po papildomų rungtynių įveikę Cobreloa klubą iš Čilės. 1982 ir 1983 m. ekipa pakartojo savo triumfą Brazilijos čempionate.

Dešimtajame dešimtmetyje klubas dėl chaotiško valdymo buvo atsidūręs organizacinėje krizėje ir nors 1999 m. laimėjo Copa Mercosur turnyrą, 2001 m. tik per plauką išvengė iškritimo į Serie B. 2009 m. komanda po 17 metrų pertraukos laimėjo nacionalinį čempionatą, 2017 m. žaidė Copa Sudamericana finale (jame tiesa teko pripažinti Independiente pranašumą), o geriausiais metais klubo istorijoje tapo 2019 m., kai Flamengo laimėjo Rio de Žaneiro valstijos čempionatą, Brazilijos lygą ir Copa Libertadores. Pastarojo turnyro finale Brazilijos atstovai įveikė čempionų titulą gynusį River Plate klubą.

Namų rungtynes komanda žaidžia 78 000 žiūrovų talpinančiame Maracana stadione. Apklausos rodo, kad Flamengo išlieka populiariausiu Brazilijos klubu. Aršiausiu klubo priešininku yra Vasco da Gama klubas, ne ką mažiau svarbi priešprieša egzistuoja su Fluminense.

9. Palmeiras



Šalis: Brazilija
Miestas: San Paulas
Įkūrimo metai: 1914 m.
Šalies čempionai: 10 kartų
Šalies taurės laimėtojai: 3 kartus
Valstijos čempionai: 23 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (1999)
Copa Mercosur: Čempionai (1998)

Klubą Palestra Italia pavadinimu 1914 m. įkūrė italų kilmės San Paulo gyventojai. 1920 m. komanda pirmą kartą laimėjo valstijos čempionatą ir netrukus įsitvirtino kaip viena pajėgiausių komandų San Paule. Antrojo pasaulinio karo metu organizacijoms buvo uždrausta vadintis su Ašies valstybėmis susijusiais vardais, todėl Palestra Italia persivadino į Palmeiras.

1951 m. Palmeiras laimėjo Copa Rio – Rio de Žaneire rengtą tarpkontinentinį klubų turnyrą, kurį vietos spauda traktavo kaip Pasaulio klubų čempionatą (FIFA šio trofėjaus Pasaulio klubų čempionų vardui neprilygina). 1960 m. Palmeiras laimėjo Brazilijos taurę – pirmąjį savo trofėjų visos šalies mastu. Nuo 2010 m. Brazilijos futbolo federacijos sprendimu šis titulas, kaip ir kitų taurės laimėtojų pasiekimai nuo 1959 iki 1967 m., laikomas ir šalies čempionų titulu. Iki 1973 m. Palmeiras laimėjo dar penkis šalies čempionų titulus, tačiau vėliau sportiniai ekipos pasiekimai įsmuko į rimtą duobę ir komanda jokių rimtų trofėjų neiškovojo pusantro dešimtmečio.

Iš šios duobės itališkuosius brazilus ištraukė istorinės tėvynės maisto pramonės gigantas Parmalat, 1992 m. su ekipa pasirašęs ilgalaikę rėmimo sutartį. 1993 ir 1994 m. komanda vėl tapo šalies čempione, o 1999 m. triumfavo reikšmingiausiame Pietų Amerikos klubinio futbolo turnyre – Copa Libertadores. Pakeliui į finalą Palmeiras iš kovos eliminavo amžinus varžovus Corinthians bei vieną Argentinos flagmanų River Plate, o finale po vienuolikos metrų baudinių serijos eliminavo Deportivo Cali ekipą iš Kolumbijos. Į šį istorinį triumą komandą nuvedė Luizas Felipe Scolari, po trejų metų su Brazilijos rinktine triumfavęs Pasaulio čempionate.

Nuo 1998 iki 2001 m. gyvavusiame Copa Mercosur turnyre Palmeiras net tris kartus pateko į finalą. 1998 m. San Paulo komanda laimėjo taurę, finale įveikę Cruzeiro, o 1999 ir 2000 m. nusileido komandoms iš Rio, atitinkamai Flamengo ir Vasco da Gama.

Pasibaigus Parmalat finansavimui klubas smigo į finansinę duobę ir 2002 m. net iškrito iš aukščiausiojo Brazilijos futbolo diviziono. Žemesniame divizione komanda praleido tik metus, tačiau pirmajame dešimtmetyje didelių pergalių nepasiekė, o 2013 m. dar kartą paragavo antrojo diviziono duonos. Visgi į pergalių kelią komandai grįžti pavyko – Palmeiras laimėjo Brazilijos čempionatą 2016 ir 2018 m. ir dabar turi 10 oficialiai pripažįstamų šalies čempionų titulų, daugiau nei bet kuris kitas šalies klubas.

Nuo 1917 iki 2010 m. klubas namų rungtynes žaidė Estadio Palestra Italia stadione. 2014 m. jo vietoje buvo pastatytas ir naujais Palmeiras namais tapo Allianz Parque stadionas, talpinantis 43 000 žiūrovų. Svarbiausiu klubo varžovu yra laikomas Corinthians klubas, priešprieša egzistuoja taip pat su Sao Paulo ir Santos klubais.

10. Sao Paulo



Šalis: Brazilija
Miestas: San Paulas
Įkūrimo metai: 1930 m.
Šalies čempionai: 6 kartus
Valstijos čempionai: 21 kartą
Copa Libertadores: Čempionai (1992, 1993, 2005)
Copa Sudamericana: Čempionai (2012)
Copa CONMEBOL: Čempionai (1994)

Sao Paulo klubas buvo sukurtas 1930 m., Brazilijos futbolui išgyvenant posūkį į profesionalizmą. Naują klubą sukūrė dviejų anksčiau egzistavusių miesto ekipų atstovai – viena šių ekipų buvo Paulistano, sėkmingiausias mėgėjiško laikotarpio miesto klubas, kurio vadovai profesionaliame futbole dalyvauti nenorėjo; kita ekipa buvo AA das Palmeiras (nepainioti su dabartiniu Palmeiras), kuriems suformuoti profesionalios ekipos nepasisekė. Ant tokių solidžių pamatų pastatyta komanda jau 1931 m. džiaugėsi pirmuoju valstijos čempionų titulu.

Ankstyvąjį klubo progresą kiek pristabdė vidinės rietenos ir finansinės bėdos, tačiau ilgai bėdos netruko. 1943 m. Sao Paulo iš Flamengo pavyko pervilioti Leonidą, kurio vedama komanda penktajame dešimtmetyje laimėjo net penkis Paulista titulus. Šeštajame dešimtmetyje komanda iškovojo tik du valstijos čempionų titulus, o septintajame ir apskritai nei vieno – Brazilijos futbole tuo metu dominavo Santos ekipa su Pele priešakyje.

Į kovas dėl pirmaujančių pozicijų Sao Paulo grįžo aštuntajame dešimtmetyje: 1970 m. komanda nutraukė Campeonato Paulista titulų badą, 1974 m. pateko į Copa Libertadores finalą, kuriame nusileido Independiente futbolininkams, o 1977 m. pirmą kartą laimėjo Brazilijos čempionatą.

Vis dėlto auksinio amžiaus Sao Paulo gerbėjams teko dar kiek palūkėti – jis atėjo po to, kai 1990 m. prie klubo vairo stojo Tele Santana. 1991 m. komanda laimėjo Brazilijos čempionatą, o po metų džiaugėsi pirmuoju Pietų Amerikos čempionų titulu, Copa Libertadores finale įveikę Newell‘s Old Boys futbolininkus. 1993 m. lemiamame mače įveikę Universidad Catolica, Sao Paulo apgynė šį titulą, o 1994 m. žaidė trečiajame Copa Libertadores finale iš eilės. Šį kartą po 11 metrų baudinių serijos Brazilijos atstovus nugalėjo Velez Sarsfield futbolininkai. Tais pačiais 1994 m. Sao Paulo žaidė ir Copa CONMEBOL turnyro finale. Čia pasisekė labiau: pirmame mače brazilai Penarol klubą įveikė net 6 – 1, ir atsakomosiose rungtynėse urugvajiečių pasiekta pergalė rezultatu 3 – 0 esminės reikšmės nebeturėjo.

Po Santanos pasitraukimo 1996 m. sekęs dešimtmetis buvo gana sudėtingas, tačiau pirmojo dešimtmečio viduryje komanda vėl sužibo visu ryškumu: nuo 2006 iki 2008 m. laimėjo tris Brazilijos čempionatus iš eilės (Serie A eroje to nėra pavykę padaryti jokiam kitam klubui), 2005 m. laimėjo Copa Libertadores, finale įveikę Atletico Paranaense, o 2006 m. pralaimėjo Copa Libertadores finalą Internacional futbolininkams. 2012 m. į savo trofėjų lentyną Sao Paulo įsidėjo Copa Sudamericana taurę, šio turnyro finale įveikęs Tigre klubą iš Buenos Airių.

Namų rungtynes komanda nuo 1960 m. žaidžia Morumbi stadione, talpinančiame 67 000 žiūrovų. Pagrindiniais klubo varžovais yra kiti trys San Paulo valstijos grandai: Palmeiras, Corinthians ir Santos.

11. Colo-Colo



Šalis: Čilė
Miestas: Santjagas
Įkūrimo metai: 1925 m.
Šalies čempionai: 32 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 12 kartų
Copa Libertadores: Čempionai (1991)
Copa Sudamericana: Finalas (2006)

Klubą 1925 m. įkūrė Davido Arellano vadovaujama žaidėjų grupė, atskilusi nuo Magallanes klubo. Naujoji ekipa pasivadino Colo-Colo, pagal legendinį mapučių genties vadą. Klubo įkūrėjas po dvejų metų mirė dėl turo Ispanijoje metu per varžybas patirtos traumos. Jam atminti, ant Colo-Colo marškinėlių virš pagrindinės emblemos iki šiol uždedama juoda juostelė. Nepaisant šios nelaimės, klubas nuo 1928 iki 1930 m. tris kartus iš eilės laimėjo Santiago pirmenybes.

1933 m. sukūrus profesionalią Čilės lygą, Colo-Colo jau pirmame sezone buvo arti čempionų titulo, tačiau galiausiai pirmąją poziciją turėjo užleisti Magallanes futbolininkams. Pirmąjį čempionų titulą klubas iškovojo 1937 m. 1944 m. iškovoję ketvirtąjį čempionų titulą, Colo-Colo tapo daugiausiai Čilės čempionatų laimėjusiu klubu ir šios pozicijos niekam neužleido iki šiol.

1973 m. Colo-Colo tapo pirmuoju Čilės klubu, pasiekusiu Copa Libertadores finalą. Jame, tiesa, stipresni pasirodė tuo metu Pietų Amerikos futbole dominavę Independiente. Stipriausios Pietų Amerikos komandos vardą Čilės atstovai pirmą kartą iškovojo 1991 m., kai kroato Mirko Jozičiaus vadovaujama komanda pakeliui į finalą įveikė tokius klubus kaip Nacional ir Boca Juniors, o lemiamame etape po nulinių lygiųjų Asuncione, atsakomajame mače 3 – 0 sutriuškino Olimpia futbolininkus.

Dešimtasis dešimtmetis klubui buvo sėkmingas nacionalinėje arenoje, tačiau XXI a. pradžioje klubas susidūrė su finansinėmis problemomis ir 2002 m. jam net buvo pradėtas bankroto procesas. Šį ekipa išgyveno pakankamai sėkmingai, vykstant bankroto procedūroms net laimėjo šalies čempionatą, o 2006 m. pasiekė Copa Sudamericana finalą, kuriame nusileido Pachuca komandai iš Meksikos.

Namų rungtynes Colo-Colo žaidžia 47 000 žiūrovų talpinančiame Estadio Monumental stadione, pastatytame 1989 m. Colo-Colo yra laikomas populiariausiu šalies klubu – apskaičiuota, kad jį palaiko 38 procentai Čilės futbolo mėgėjų. Pagrindiniu klubo priešininku yra kitas Santiago klubas Universidad de Chile.

12. Corinthians



Šalis: Brazilija
Miestas: San Paulas
Įkūrimo metai: 1910 m.
Šalies čempionai: 7 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 3 kartus
Valstijos čempionai: 30 kartų
Copa Libertadores: Čempionai (2012)

Klubą 1910 m. įkūrė San Paulo geležinkelio darbuotojai. Klubas buvo įkurtas tuo metu, kai Brazilijoje lankėsi garsus Londono mėgėjų klubas Corinthian. Naujai kuriamai ekipai brazilai pasiskolino Anglijos klubo vardą. 1913 m. ekipa debiutavo valstijos čempionate, o 1914 m. pirmą kartą jį laimėjo. Ankstyvajame San Paulo valstijos futbolo žemėlapyje dominuojanti jėga buvo Paulistano, tačiau laikui bėgant Corinthians šį klubą pavijo ir aplenkė: 1941 m. iškovojusi dvyliktąjį valstijos čempionų titulą ši ekipa tapo daugiausiai kartų valstijos čempionatą laimėjusiu klubu. Šias pozicijas klubas išlaikė iki šiol: tik septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose į pirmą vietą skaičiuojant Paulista Serie A titulus buvo kuriam laikui išsiveržęs Palmeiras, tačiau šiuo metu Corinthians turi 30 čempiono titulų, kai artimiausio persekiotojo Palmeiras sąskaitoje tėra 23.

Nacionalinėje arenoje Corinthians pasireikšti sekėsi sunkiau ir pirmą šalies čempionų titulą komanda iškovojo tik 1990 m. Tačiau nuo tada Campeonato Brasileiro San Paulo ekipa triumfavo dar šešis kartus, o taip pat pridėjo ir tris šalies taures. Vis dėlto didžiausiu pasiekimu klubo istorijoje reikėtų laikyti 2012 m. triumfą Copa Libertadores turnyre, kurio finale Brazilijos atstovai palaužė Argentinos gigantus Boca Juniors. 2012 m. pabaigoje Corinthians laimėjo ir Pasaulio klubų čempionatą, finale įveikę Chelsea.

Namų rungtynes Corinthians žaidžia 2014 m. atidarytoje Arena Corinthians, talpinančioje 49 000 žiūrovų. Principiniais klubo varžovais yra likę trys San Paulo valstijos futbolo grandai, tačiau intensyviausia priešprieša vis dėlto egzistuoja mačuose su Palmeiras.

13. Gremio



Šalis: Brazilija
Miestas: Porto Alegrė
Įkūrimo metai: 1903 m.
Šalies čempionai: 2 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 5 kartus
Valstijos čempionai: 39 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (1983, 1995, 2017)

Gremio klubą 1903 m. įkūrė daugiausiai vokiečių kilmės Porto Alegrės gyventojai. Pirmą valstijos čempionų titulą ekipa iškovojo 1921 m. Valstijos čempionate ypač sėkmingą laikotarpį Gremio išgyveno nuo 1956 iki 1968 m., kai per trylika sezonų čempionais tapo net dvylika kartų. Nepaisant to, nacionaliniame čempionate šiuo laikotarpiu komanda nė karto neperžengė pusfinalio barjero.

Už valstijos ribų Gremio ryškiau sužibo devintajame dešimtmetyje: 1981 m. komanda pirmą kartą laimėjo Brazilijos čempionatą, o 1983 m. triumfavo Copa Libertadores turnyre, finale įveikę Penarol futbolininkus. Po metų Gremio vėl nužingsniavo iki šio turnyro finalo, tačiau apginti titulo nepavyko – lemiamame etape stipresnė pasirodė Independiente.

1991 m. komanda buvo iškritusi iš Serie A, tačiau netrukus grįžo į elitą, o 1995 m. antrą kartą triumfavo Copa Libertadores turnyre. Svarbiausiais šios pergalės kalviais buvo treneris Luizas Felipe Scolari ir pagrindinis puolėjas Mario Jardelis. Ypač efektinga buvo ketvirtfinalio akistata su Palmeiras žvaigždynu, kuriame spindėjo tokie žaidėjai kaip Rivaldo, Cafu ir Roberto Carlosas: pirmąjį mačą laimėję 5 – 0, Gremio tik vos ne vos prasimušė į pusfinalį, atsakomajame varžovams nusileidę 5 – 1. 1996 m. komanda antrą kartą laimėjo Brazilijos čempionų titulą.

2004 m. Gremio vėl iškrito į Serie B, tačiau kitais metais pakilo į aukščiausiąjį divizioną po vieno dramatiškiausių baigiamųjų sezono mačų futbolo istorijoje: Holivudo scenaristo plunksnos vertame mače Gremio gavo keturias raudonas korteles, į jų vartus buvo paskirti du vienuolikos metrų baudiniai, bet šešioliktą pridėto laiko minutę ryškiausia komandos žvaigždė Andersonas pelnė vienintelį mačo įvartį užtikrinusį Porto Alegrės komandai vietą Serie A. Vos po dvejų metų komanda pasiekė Copa Libertadores finalą, tačiau jame Juano Romano Riquelmes vedama Boca Juniors pasirodė per kietas riešutas ir laimėjo dvejų rungtynių seriją bendru rezultatu 5 – 0.

Trečiąjį savo istorijoje Copa Libertadores titulą komanda iškovojo 2017 m., turnyro finale įveikę Lanus futbolininkus. Gremio taip pat iki šiol yra iškovoję 39 valstijos čempionų titulus ir pagal šį rodiklį nusileidžia tik amžinam varžovui Internacional.

Namų rungtynes nuo 2012 m. komanda žaidžia 55 000 žiūrovų talpinančiame Arena do Gremio stadione. Aršiausiu klubo priešininku yra jau minėtas Internacional klubas. Šių komandų derbis yra žinomas Grenal vardu ir dažnai vadinamas pačiu intensyviausiu ir negailestingiausiu derbiu Brazilijoje. Tradiciškai šiame derbyje Gremio buvo laikomas elito, o Internacional – darbininkų klasės atstovais, tačiau pastarieji tyrimai rodo, kad šiuo metu klubai pagal šį rodiklį susikeitė vietomis ir Gremio yra labiau palaikoma skurdesnės miesto gyventojų dalies.

14. Estudiantes de La Plata



Šalis: Argentina
Miestas: La Plata
Įkūrimo metai: 1905 m.
Šalies čempionai: 6 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (1968, 1969, 1970, 2009)

Estudiantes klubas susikūrė 1905 m., kai grupė žaidėjų ir sirgalių nusprendė atsiskirti nuo Gymnasia y Esgrima klubo, nusivylę tuo, kad pastarajame per mažai dėmesio skiriama futbolui. 1911 m. Estudiantes laimėjo antrojo diviziono pirmenybes ir gavo teisę išmėginti savo jėgas aukščiausioje lygoje, o 1913 m. pirmą kartą laimėjo šalies čempionatą (tiesa, tais metais Argentinoje buvo rengiami du atskiri čempionatai.

Antrojo čempionų titulo Estudiantes teko laukti daugiau nei pusę amžiaus, iki pat 1967 m. Šis titulas buvo išskirtinis tuo, kad pirmą kartą per profesionalaus futbolo laikotarpį Argentinos čempionu tapo ne vienas iš „Didžiojo penketo“ klubų. Dar daugiau, ši sėkmė padėjo pamatus La Platos klubo dominavimui kontinentinėse pirmenybėse. 1968 m. debiutinė kampanija Copa Libertadores turnyre baigėsi tuo, kad po trečiųjų rungtynių finale Argentinos atstovai palaužė Palmeiras futbolininkus ir gavo teisę vadintis Pietų Amerikos čempionais. 1969 m. Estudiantes apgynė šį titulą, finale palaužę Nacional, o 1970 m. iškovojo trečiąjį titulą iš eilės. Šį kartą Estudiantes auka finale tapo kitas Urugvajaus grandas Penarol. 1971 m. La Platos futbolininkai pasiekė ketvirtą finalą paeiliui, tačiau šį kartą jų dominavimą nutraukė Nacional atstovai. Nepaisant įsimintinų pasiekimų, Estudiantes komanda nebuvo labai mėgstama plačiosios publikos dėl grubaus ir nešvaraus žaidimo.

Du šalies čempionų titulus Estudiantes iškovojo 1982 ir 1983 m., tačiau vėliau klubas nusilpo ir 1994 m. net buvo iškritęs į žemesnį divizioną. Po metų klubas grįžo į aukščiausią divizioną, o prie to nemenkai prisidėjo nauja kylanti žvaigždė Juanas Sebastianas Veronas. Tas pats Veronas – tuomet jau po klajonių Europoje į tėvynę grįžęs veteranas – svariai prisidėjo prie komandos triumfo 2006 m. šalies čempionate – pirmojo Estudiantes čempionų titulo po 23 metų pertraukos. 2009 m. komanda ketvirtą kartą triumdavo Copa Libertadores turnyre, finale palaužę Cruzeiro futbolininkus, o šį sėkmingą periodą užbaigė laimėdami dar vieną nacionalinį čempionatą 2010 m.

Namų rungtynes komanda žaidžia 30 000 žiūrovų talpinančiame Jorge Luis Hirschi stadione. Svarbiausiu klubo varžovu iki šiol lieka Gimnasia, t. y. būtent tas klubas, nuo kurio Estudiantes ir atskilo savo istorijos pradžioje.

15. Cruzeiro



Šalis: Brazilija
Miestas: Belo Horizontė
Įkūrimo metai: 1921 m.
Šalies čempionai: 4 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 6 kartus
Valstijos čempionai: 39 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (1976, 1997)

Klubą 1921 m. subūrė Belo Horizontės italų imigrantų bendruomenė. Klubas pasivadino Palestra Italia – taip pat, kaip ir komanda San Paule, kuri šiandien žinoma kaip Palmeiras. Apart to, kad atstovavo italams, Palestra Italia buvo vertinamas ir kaip darbininkų klasės klubas, priešpastatant jį labiau elitiniams to paties miesto Atletico ir America klubams. Pirmą valstijos čempionų titulą komanda laimėjo 1926 m.

1942 m. Brazilijos valdžiai organizacijų pavadinimuose uždraudus referencijas į Ašies valstybes, klubui teko sugalvoti naują pavadinimą. Įkvėpimu pavadinimui tapo Pietų kryžiaus žvaigždynas – pagal jį pasirinktas pavadinimas Cruzeiro.

Septintajame dešimtmetyje Cruzeiro laimėjo penkis valstijos čempionatus iš eilės ir 1966 m. pirmą kartą triumfavo šalies čempionate. Taurės principu vykusio turnyro finale Cruzeiro nugalėjo Pele vedamą Santos komandą, prieš tai laimėjusią penkis šalies čempionatus paeiliui. 1976 m. Cruziero pirmą kartą triumfavo Copa Libertadores turnyre, finale po papildomų rungtynių palaužę River Plate futbolininkus. Turnyro finale Cruzeiro žaidė ir po metų, tačiau tuomet lemiamame etape pajėgesnis pasirodė kitas Buenos Airių grandas Boca Juniors.

Devintasis dešimtmetis klubui buvo blankus, tačiau dešimtajame klubas atsitiesė tiek valstijos čempionate, tiek Brazilijos taurės turnyre, o svarbiausia – 1997 m. antrą kartą laimėjo Copa Libertadores turnyrą. Šį kartą lemiamame turnyro etape Brazilijos atstovai įveikė Sporting Cristal klubą iš Peru.

2003 m. Cruzeiro antrą kartą istorijoje laimėjo Brazilijos čempionatą, o 2009 m. pasiekė Copa Libertadores finalą, tačiau jame nusileido La Platos Estudiantes futbolininkams. Dar du šalies čempionų vardus komanda iškovojo 2013 ir 2014 m., tačiau vėliau sėkmė nusigręžė ir 2019 m. klubas pirmą kartą istorijoje iškrito iš Brazilijos aukščiausiosios lygos.

Namų rungtynes nuo 1965 m. komanda žaidžia Mineirao stadione, talpinančiame 62 000 žiūrovų. Būtent šiame stadione Brazilijos nacionalinė rinktinė patyrė bene skaudžiausią pralaimėjimą savo istorijoje, kai 2014 m. Pasaulio čempionato pusfinalyje juos 7-1 sumušė vokiečiai. Pagrindiniu Cruzeiro priešininku yra kita Belo Horizontės komanda Ateltico Mineiro. Mačai su šia Brazilijoje žinomi kaip Classico Mineiro.

16. Internacional



Šalis: Brazilija
Miestas: Porto Alegrė
Įkūrimo metai: 1909 m.
Šalies čempionai: 3 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 1 kartą
Valstijos čempionai: 45 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (2006, 2010)
Copa Sudamericana: Čempionai (2008)

Internacional klubas 1909 m. buvo įkurtas kaip visoms rasėms ir klasėms atvira įstaiga ir alternatyva labiau elitistiniam Gremio. Pirmąsias savo rungtynes Internacional sužaidė būtent prieš Gremio ir seniau susibūrusiems oponentams pralaimėjo net 10 – 0.

Pirmą valstijos čempionų titulą komanda iškovojo 1927 m., o penktajame dešimtmetyje surinko puikią komandą, kuri nuo 1940 iki 1953 m. iškovojo net 12 valstijos čempionų titulų. Brazilijos futbole šio laikotarpio Internacional tapo žinoma „plentvolio“ pravarde. Ne mažiau gerą laikotarpį Internacional išgyveno ir aštuntajame dešimtmetyje: nuo 1969 iki 1984 m. Campeonato Gaucho komanda laimėjo 13 kartų, o taip pat tris kartus laimėjo Brazilijos čempionatą. 1980 m. komanda pasiekė Copa Libertadores finalą, tačiau jame stipresnis pasirodė Nacional.

Sėkmė tarptautinėje arenoje Internacional aplankė jau naujajame tūkstantmetyje: 2006 m. ekipa pirmą kartą laimėjo Copa Libertadores, finale įveikę Sao Paulo. Po dvejų metų komanda triumfavo Copa Sudamericana turnyre, finale palaužę La Platos Estudiantes futbolininkus, o 2010 m. antrą kartą tapo Pietų Amerikos čempione, finale nugalėję Guadalajara futbolininkus iš Meksikos. 2016 m. komanda buvo iškritusi iš aukščiausios Brazilijos futbolo lygos, tačiau jau pirmu bandymu į ją sugrįžo.

Namų rungtynes komanda žaidžia Beira Rio stadione, talpinančiame 50 000 žiūrovų. Svarbiausiu klubo varžovu yra kita miesto komanda Gremio. Šių ekipų derbis žinomas Grenal vardu ir yra laikomas aršiausia klubų priešprieša Brazilijoje.

17. Racing



Šalis: Argentina
Miestas: Avejaneda
Įkūrimo metai: 1903 m.
Šalies čempionai: 18 kartų
Copa Libertadores: Čempionai (1967)

1903 m. įkurtas klubas savo pavadinimą gavo pagal prancūzišką automobilių lenktynėms skirtą žurnalą. 1911 m. komanda debiutavo aukščiausiame Argentinos futbolo divizione ir labai greitai iškilo į pačią jo viršūnę: 1913 m. laimėję pirmąjį čempionatą, pirmosios pozicijos Racing futbolininkai niekam neužleido iki pat 1919 m. (tiesa, atskirais sezonais dėl nesutarimų federacijoje Argentinoje buvo rengiama ne po vieną čempionatą). Ryškiausia šio laikotarpio klubo žvaigžde buvo puolėjas Alberto Ohaco, keturis kartus tapęs rezultatyviausiu Argentinos čempionato žaidėju.

Po šio trofėjais nusagstyto tarpsnio Racing po truputį pasitraukė į šešėlį ir tarp 1925 ir 1949 m. išgyveno beveik ketvirtį amžiaus trukusią čempionų titulų sausrą. Ją nutraukti komandai pavyko net trimis čempionų titulais paeiliui.

1967 m. komanda laimėjo Copa Libertadores turnyrą, finale po papildomų rungtynių įveikę Nacional. Tais pačiais metais komanda laimėjo ir Tarpkontinentinę taurę, tačiau kova dėl jos su Celtic futbolininkais pasižymėjo ne tiek futbolo kokybe, kiek itin nešvariu žaidimu iš argentiniečių pusės.

Devintajame dešimtmetyje klubas porai sezonų buvo iškritęs iš aukščiausiosios lygos, o 1999 m. paskelbė bankrotą ir net devynerius metus buvo valdomas administratoriaus. Finansinės problemos ne visada atsispindėjo aikštėje – 2001 m. Racing laimėjo pirmą Argentinos čempionų titulą po 35 metų pertraukos.

Namų rungtynes komanda žaidžia Prezidento Perono vardo stadione, talpinančiame 64 000 žiūrovų ir dėl savo formos populiariai vadinamame „Cilindru“. Svarbiausiais klubo priešininkais yra kita Avejanedos komanda Independiente, kurių namų stadionas nuo Racing arenos yra nutolęs vos per kelis šimtus metrų. Šių ekipų derbis yra laikomas antru pagal svarbą Argentinoje.

18. Atletico Nacional



Šalis: Kolumbija
Miestas: Medejinas
Įkūrimo metai: 1947 m.
Šalies čempionai: 16 kartų
Šalies taurės laimėtojai: 4 kartus
Copa Libertadores: Čempionai (1989, 2016)
Copa Sudamericana: Finalas (2002, 2014, 2016)
Copa Merconorte: Čempionai (1998, 2000)

1947 m. įkurtas klubas iš pradžių vadinosi Atletico Municipal, o 1951 m. pakeitė pavadinimą į Atletico Nacional. Šis pavadinimas ypatingą reikšmę turėjo El Dorado laikotarpiu: kai kiti Kolumbijos klubai samdėsi užsienio žvaigždes, Atletico rėmėsi vietiniais žaidėjais. Pirmą čempionų titulą komanda iškovojo 1954 m. – ironiška, kad prie jo labiausiai prisidėjo rezultatyviausiu čempionato žaidėju tapęs argentinietis Carlosas Gambina.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje klubą kamavo ekonominės negandos, o į viršų klubas kopti ėmė aštuntajame dešimtmetyje. 1973 m. klubas laimėjo antrą čempionų titulą, o taip pat laimėjo nacionalines pirmenybes 1976 ir 1981 m. Devintajame dešimtmetyje klubą finansuoti ėmė vietinis narkotikų lordas Pablo Escobaras. Jo pinigų nepakako, kad nacionalinėse pirmenybėse būtų nutrauktas America de Cali dominavimas, tačiau 1989 m. Atletico tapo pirmuoju Kolumbijos klubu, laimėjusiu Copa Libertadores turnyrą. Lemiamame etape prieš Medejino atstovus po 11 metrų baudinių krito Olimpia futbolininkai.

Pablo Escobaro (o ir kitų kriminalinių Kolumbijos elementų) įsitraukimas į futbolą pinigais neapsiribojo – už grasinimus teisėjams visi Kolumbijos klubai buvo pašalinti iš 1990 m. Copa Libertadores turnyro (išskyrus, ironiška, Atletico, kuriam vieta suteikta kaip praėjusio sezono čempionai), 1989 m. čempionatas Kolumbijoje apskritai liko nebaigtas po to, kai Medejine po rungtynių buvo nužudytas teisėjas.
Nepaisant visų problemų už aikštės ribų, Atletico Nacional liko pajėgia komanda ir 1990 bei 1991 m. Copa Libertadores pasiekė pusfinalį. Nacionaliniame čempionate 2017 m. iškovoję 16 titulą Medelino atstovai tapo daugiausiai kartų Kolumbijos čempionu tapusiu klubu. 2016 m. komanda antrą kartą laimėjo Copa Libertadores turnyrą, finale įveikusi Independiente del Valle komandą iš Ekvadoro.

1998 ir 2000 m. komanda laimėjo Copa Merconorte ir tokiu būdu tapo šio trumpai gyvavusio turnyro tituluočiausia komanda. Atletico Nacional taip pat tris kartus pasiekė Copa Sudamericana finalą: 2002 m. jame pralaimėjo San Lorenzo, 2014 m. – River Plate klubams, o štai 2016 m. finalas dar neprasidėjęs baigėsi katastrofa: pakeliui į Medejiną sudužus lėktuvui žuvo beveik visa kito finalininko – Chapecoense – komanda. Po šio įvykio kolumbiečiai paprašė CONMEBOL titulą be kovos atiduoti varžovams, šis prašymas buvo patenkintas, o pats Aletico Nacional už šį garbingą gestą gavo FIFA Garbingo žaidimo apdovanojimą.

Namų rungtynes komanda žaidžia Atanasio Girardot stadione, talpinančiame 46 000 žiūrovų. Šiuo stadionu Atletico dalijasi su savo principiniu varžovu, kita miesto komanda Independiente.

19. San Lorenzo



Šalis: Argentina
Miestas: Buenos Airės
Įkūrimo metai: 1908 m.
Šalies čempionai: 15 kartų
Copa Libertadores: Čempionai (2014)
Copa Sudamericana: Čempionai (2002)
Copa Mercosur: Čempionai (2001)

Klubo istorija prasidėjo tuomet, kai Buenos Airių kunigas Lorenzo Massa leido vietos vaikams žaisti futbolą bažnyčios kieme taip išvengiant pavojų, kurie kildavo futbolą žaidžiant gatvėje. 1908 m. buvo suformuotas ir futbolo klubas. Nors Massa iš pradžių ir prieštaravo, klubui buvo parinktas San Lorenzo pavadinimas, pagerbiant ne tik kunigą, bet ir Šv. Lauryną bei 1813 m. vykusį San Lorenzo mūšį, kuriame dėl nepriklausomybės kovoję argentiniečiai nugalėjo ispanus.

Aukščiausioje Argentinos lygoje San Lorenzo debiutavo 1915 m., o pirmą čempionų titulą iškovojo 1923 m. Klubas neturėjo laikotarpio, kuriuo būtų neginčijamai dominuojanti jėga Argentinos futbole, tačiau į šalies čempionų titulus pretendavo pakankamai reguliariai ir tik nuo 1974 iki 1995 m. turėjo daugiau nei du dešimtmečius siekusią pertrauką. Iki šiol San Lorenzo Argentinos čempionais yra tapę 15 kartų ir pagal šį rodiklį užimą penktąją vietą. Tuo pačiu klubas tradiciškai laikomas didžiojo Argentinos futbolo penketo dalimi.

Tarptautinėje arenoje sėkmė San Lorenzo aplankė jau naujajame tūkstantmetyje. 2001 m. komanda laimėjo Copa Mercosur turnyrą, po metų triumfavo pirmą kartą surengtame Copa Sudamericana turnyre, o 2014 m. pagaliau laimėjo ir Copa Libertadores, finale įveikęs Nacional ekipą iš Paragvajaus.

Namų rungtynes San Lorenzo nuo 1993 m. žaidžia Pedro Bidegaino vardu pavadintame stadione, talpinančiame 48 000 žiūrovų. Svarbiausiu klubo varžovu yra laikomas Huracan klubas. San Lorenzo 2013 m. sulaukė Pasaulio dėmesio po to, kai ilgametis šio klubo sirgalius Jose Bergoglio tapo popiežiumi Pranciškumi.

20. America de Cali



Šalis: Kolumbija
Miestas: Kalis
Įkūrimo metai: 1927 m.
Šalies čempionai: 14 kartų
Copa Libertadores: Finalas (1985, 1986, 1987, 1996)
Copa Merconorte: Čempionai (1999)

Dabartinis klubas buvo įkurtas 1927 m., tačiau savo istoriją kildina iš 1918 m. vietos studentų įkurto ir netrukus iširusio America FC klubo. Futbolui Kolumbijoje tapus profesionaliu, klubas 1948 m. debiutavo naujai sukurtoje aukščiausioje lygoje. Tai patiko ne visiems: viena ryškiausių klubo žvaigždžių Benjaminas Urrea (žinomas kaip Garabato) pareiškė, kad tapę profesionalais, America niekada nelaimės čempionato. Į istoriją šis pareiškimas įėjo kaip Garabato prakeiksmas: komanda tris dešimtmečius nelaimėjo Kolumbijos čempionato aukso. 1978 m. Garabato sutiko „oficialiai“ atšaukti prakeiksmą ir kitame sezone America džiaugėsi pirmuoju šalies čempionų titulu.

Praktiškesnės sielos žmonės galbūt pasakytų, kad America sėkmė buvo susieta ne tiek su panaikintu Garabato prakeiksmu, kiek su sprendimu trenerio pareigas patikėti Gabrieliui Ochoa Uribe, jau iki tol laimėjusiam keturis čempiono titulus kaip žaidėjui ir dar septynis kaip treneriui (beveik visus juos atstovaujant ir vėliau treniruojant Millonarios ekipą). Ochoa Uribe America treneriu darbavosi iki 1991 m. ir šis laikotarpis tapo auksiniu klubo istorijoje: per šį laikotarpį komanda septynis kartus (tame tarpe penkis iš eilės) laimėjo Kolumbijos čempionatą ir tris kartus iš eilės pasiekė Copa Libertadores finalą. Namo parvežti Pietų Amerikos čempionų titulo klubui vis dėlto nepavyko: 1985 m. America po 11 metrų baudinių serijos nusileido Argentinos Juniors, 1986 m. abejas finalo rungtynes pralaimėjo River Plate, o 1987 m. po paskutinę papildomų rungtynių minutę praleisto įvarčio turėjo pripažinti Penarol pranašumą.

Ketvirtą kartą Copa Libertadores finalą America pasiekė 1996 m., tačiau, kaip ir prieš dešimtmetį, lemiamame etape stipresni pasirodė River Plate: nors America laimėjo pirmąjį mačą Kolumbijoje, du Hernano Crespo įvarčiai Buenos Airėse Pietų Amerikos čempionų titulu leido džiaugtis argentiniečiams. Taip iki šiol ir nelaimėję Copa Libertadores turnyro, per savo istoriją America triumfavo dviejuose regioniniuose tarptautiniuose turnyruose: Copa Simon Bolivar 1976 m. ir Copa Merconorte 1999 m. Kolumbijos čempionate komanda iki šiol yra laimėjusi keturiolika kartų ir pagal šį rodiklį nusileidžia tik Atletico Nacional ir Millonarios ekipoms.

Namų rungtynes komanda žaidžia 35 000 žiūrovų talpinančiame stadione, pavadintame poeto Pascualio Guerrero vardu. Svarbiausiu klubo varžovu yra kita Kalio komanda Deportivo, priešpriešos taip pat egzistuoja su kitomis pirmaujančiomis Kolumbijos komandomis: Atletico Nacional, Millonarios bei Santa Fe. Komanda yra žinoma „raudonųjų velnių“ pravarde.