100 Europos klubų

[Samir]

21. Steaua



Šalis: Rumunija
Miestas: Bukareštas
Įkūrimo metai: 1947 m.
Šalies čempionai: 26 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 22 kartus
Čempionų lyga: Čempionai (1985/86)
UEFA taurė: 1/2 finalo (2005/06)
UEFA taurių laimėtojų taurė: 1/4 finalo (1971/72; 1992/93)

Rumunijos armijos sporto klubas buvo sukurtas 1947 m., iš pradžių vadinosi ASA, vėliau nešiojo CSCA ir CCA pavadinimus, o 1961 m. buvo pervadintas į Steaua, kas rumuniškai reiškia žvaigždę. Pirmą čempionų titulą komanda iškovojo 1951 m., iki 1961 m. pridėjo dar penkis, tačiau vėliau priblėso ir iki 1984 m. laimėjo vos tris čempionatus.

Devintojo dešimtmečio antrąją pusę drąsiai galime vadinti Steaua aukso amžiumi. 1985 m. laimėję nacionalinį čempionatą, kitame sezone Rumunijos atstovai nužygiavo visą kelią Europos čempionų taurėje ir be įvarčių pasibaigusiame finale Sevilijoje 11 metrų baudinių serijoje palaužė Barcelonos atstovus. 1988 m. komanda žaidė Čempionų taurės pusfinalyje, o 1989 m. dar kartą pasiekė turnyro finalą, kuriame šįkart nesugebėjo rimčiau pasipriešinti Milanui. Per šį laikotarpį komanda taip pat laimėjo penkis šalies čempionatus iš eilės ir nacionalinėse pirmenybėse be pralaimėjimų sužaidė 104 rungtynes iš eilės. Tai iki šiol tebėra Europos rekordas.

Žlugus komunistiniam režimui klubas išlaikė savo pozicijas nacionaliniame fronte ir dešimtajame dešimtmetyje laimėjo šešis čempionatus iš eilės. 2003 m. klubas iš kariuomenės nuosavybės tapo privačia kompanija. 2011 m. kariuomenė užprotestavo klubo vardo naudojimą ir nuo 2017 m. ekipa oficialiai yra žinoma buvusiu akronimu FCSB. Kariuomenė taip pat atkūrė savo valdomo Steaua klubo futbolo sekciją, kurios komanda dabar žaidžia miesto pirmenybėse.

Namų rungtynes komanda žaidžia Arena Nationala stadione, talpinančiame 55 000 žiūrovų. Steaua yra populiariausias futbolo klubas Rumunijoje ir kai kuriais apskaičiavimais jį palaiko net 40 procentų šalies futbolo aistruolių. Svarbiausiu komandos varžovu yra kita Bukarešto komanda Dinamo, šių klubų tarpusavio akistatos vadinamos „Amžinuoju derbiu“.

[Samir]

20. Crvena Zvezda



Šalis: Serbija
Miestas: Belgradas
Įkūrimo metai: 1945 m.
Šalies čempionai: 30 kartų
Šalies taurės laimėtojai: 24 kartus
Čempionų lyga: Čempionai (1990/91)
UEFA taurė: Finalas (1978/79)
UEFA taurių laimėtojų taurė: 1/2 finalo (1974/75)

Crvena Zvezda sporto draugija buvo įkurta Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Savotišku klubo pirmtaku galima laikyti Belgrado Jugoslavijos klubą, kuris maršalo Tito vyriausybės buvo išformuotas dėl tariamo kolaboravimo su naciais ir kurio stadionas, biuras, žaidėjai ir net raudona bei balta spalvos titeko naujai sukurtai Crvena Zvezda ekipai. Jugoslavijos simbolio – Raudonosios žvaigždės – vardą nešiojanti sporto draugija netruko tapti populiariausia šalyje, o su ja į aukštumas iškilo ir futbolo komanda. Pirmą kartą Jugoslavijos čempione komanda tapo 1951 m., o iki 1960 m. į savo sąskaitą įsirašė dar penkis titulus. 1957 m. komanda taip pat pasiekė Europos čempionų taurės pusfinalį.

Pirmą europinio turnyro finalą Crvena Zvezda pasiekė 1979 m., kai iki lemiamo etapo nužygiavo UEFA taurėje. Ten serbų ekipa susitiko su savo aukso amžių išgyvenusia Miunchengladbacho Borussia. Pirmasis mačas Belgrade baigėsi lygiosiomis 1 – 1, antrajame Diuseldorfe minimaliu rezultatu pajėgesni pasirodė vokiečiai. Tikrojo aukso amžiaus Belgrado komandai teko palūkėti dar dešimtmetį. Iš talentingiausių visos Jugoslavijos žaidėjų surinkta komanda nuo 1988 iki 1992 m. iš penkių čempionatų laimėjo keturis, tačiau svarbiausia pergalė atėjo, be abejo, 1990/91 m. sezone. Europos čempionų taurėje Crvena Zvezda susitvarkė su Grasshopper ir Rangers, peržengė dvigubą iš Dresdeno Dynamo ir Miuncheno Bayerno susidedantį vokišką barjerą ir pasiekė finalą, kur susitiko su Marselio Olympique. Baryje vykęs lemiamas mačas baigėsi be įvarčių, o 11 metrų baudinių serijoje Belgrado atstovų nervai pasirodė tvirtesni.

Pasiekęs šį futbolo Everestą, klubas nuo jo nugarmėjo žemyn. Jugoslavija subyrėjo į gabaliukus, serbai įsivėlė į karus su kroatais, bosniais ir Kosovo albanais, geriausi žaidėjai paliko klubą ir nuo 1993 iki 1999 m. šalies čempione Crvena Zvezda tapo tik kartą. Naujame tūkstantmetyje Belgrado klubas susigrąžino savo pozicijas nacionalinėje arenoje, tačiau Europoje reikšmingų pergalių klubas daugiau nebepasiekė.

Nuo 1963 m. Crvena Zvezda žaidžia 55 000 žiūrovų talpinančiame stadione, kuris ilgą laiką vadinosi klubo vardu, o 2014 m. buvo pervadintas pagerbiant ekipos legendą Rajko Mitičių. Populiariai stadionas dažnai vadinamas „Marakana“ pagal garsųjį stadioną Rio de Žaneire. Aktyvioji klubo sirgalių dalis, žinoma „Delije“ vardu, renkasi šiaurinėje stadiono tribūnoje. Pagrindiniu Crvena Zvezda varžovu yra kitas Belgrado klubas – Partizan. Šių komandų tarpusavio akistatos yra vadinamos „Amžinojo derbio“ vardu.

[Samir]

19. Anderlecht



Šalis: Belgija
Miestas: Briuselis
Įkūrimo metai: 1908
Šalies čempionai: 34 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 9 kartus
Čempionų lyga: 1/2 finalo (1981/82; 1985/86)
UEFA taurė: Čempionai (1982/83)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1975/76; 1977/78)

Anderlechto klubas buvo įkurtas 1908 m. to paties pavadinimo Briuselio rajone. Į aukščiausią šalies divizioną klubas pakilo 1921 m., tačiau tarpukariu pasižymėjo ne didelėmis pergalėmis, o nuolatiniais iškritimais iš elitinės lygos ir sugrįžimais į ją. Pirmą Belgijos čempionų titulą Anderlechto futbolininkai iškovojo jau po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m.

Po pirmojo titulo kitų ilgai laukti neteko ir Anderlecht netrukus įtvirtino savo, kaip Belgijos futbolo flagmano, pozicijas. Briuselio klubas nuo Antrojo pasaulinio karo laimėjo beveik pusę visų čempionatų, o nuo 1963 iki 1968 m. pasiekė rekordą laimėdami net penkis čempionų titulus iš eilės. Ryškiausia to laikotarpio klubo žvaigžde buvo puolėjas Paulis Van Himstas, vienas geriausių visų laikų Belgijos žaidėjų.

Europos čempionų taurėje Anderlecht dalyvavo jau pačiame pirmame naujo turnyro sezone 1955 m., tačiau ryškesnes pergales tarptautinėje arenoje klubas skinti ėmė aštuntajame dešimtmetyje. 1976 ir 1978 m. Briuselio ekipa laimėjo UEFA taurių laimėtojų taurę bei abu kartus po to triumfavo ir UEFA supertaurės varžybose. 1983 m. komanda laimėjo UEFA taurę, o po metų pasiekė šio turnyro finalą. Šiame komanda po 11 metrų baudinių serijos pralaimėjo Tottenham Hotspur vienuolikei, o vėliau paaiškėjo, kad į finalą belgų ekipa pateko ne visai teisėtai – pusfinalio mače su Nottingham Forest Anderlecht vadovybė papirko teisėją.

Devintajame dešimtmetyje Anderlecht pasiekė ir didžiausias pergales Europos čempionų taurėje. Tiek 1982, tiek 1986 m. iki prestižiškiausio Europos turnyro finalo Belgijos klubui pritrūko tik vieno žingsnio ir abusyk kelią tolyn jiems pastojo būsimi čempionai – atitinkamai Aston Villa ir Steaua.

Paskutinį savo europinį finalą Anderlecht pasiekė 1990 m., kai UEFA taurių laimėtojų taurės lemiamame mače Gioteburge pralaimėjo Sampdorios futbolininkams. Dešimtajame dešimtmetyje Belgijos, kaip ir kitų nedidelių šalių komandoms, darėsi vis sudėtingiau konkuruoti su didžiųjų lygų atstovais. Išsaugojęs pozicijas nacionaliniame čempionate, tarptautinėje arenoje Briuselio klubas turėjo tenkintis vis kuklesniais laimėjimais: 1997 m. pasiektu UEFA taurės ketvirtfinaliu ar antruoju grupės etapu UEFA Čempionų lygoje 2000/01 m. sezone.

Namų rungtynes Anderlecht žaidžia Constant Vanden Stock stadione, pavadintame buvusio klubo prezidento garbei. Stadionas talpina beveik 30 000 žiūrovų.

[Samir]

18. PSV Eindhoven



Šalis: Olandija
Miestas: Eindhovenas
Įkūrimo metai: 1913 m.
Šalies čempionai: 24 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 9 kartus
Čempionų lyga: Čempionai (1987/88)
UEFA taurė: Čempionai (1977/78)
UEFA taurių laimėtojų taurė: 1/2 finalo (1970/71; 1974/75)

PSV sporto klubą 1913 m. savo darbuotojams įkūrė Philips kompanija. Aukščiausią Olandijos divizioną komanda pasiekė 1921 m., o nuo 1926 m. žaidžia jame be pertraukų. Pirmą čempionų titulą komanda iškovojo 1929 m.

Sėkmingai perėjusi Olandijos futbolo virsmą į profesionalų, PSV į ne tik šalies, bet ir žemyno futbolo elitą rimčiau belstis ėmė aštuntajame dešimtmetyje, kai per keturis sezonus laimėjo tris nacionalinius čempionatus, du kartus pasiekė Taurių laimėtojų taurės pusfinalį, o galiausiai šį periodą vainikavo triumfu Europoje: 1978 m. komanda triumfavo UEFA taurėje, pusfinalyje po dramatiškos kovos palaužę Barceloną, o finale užtikrintai įveikę Bastia futbolininkus.

Po šios sėkmės PSV keletui metų pateko į žaidybinę krizę, tačiau devintojo dešimtmečio viduryje vėl turėjo talentingą sudėtį, o paskutine dėlionės detale tapo sėkmingas trenerio pasirinkimas komandos vairininku paskiriant Guusą Hiddinką. Klubo triumfo valanda tapo 1987/88 m. sezonas, kai komanda laimėjo viską, kas įmanoma – šalies čempionatą, taurę ir Europos čempionų taurę. Pastarajame turnyre komanda nuo ketvirtfinalio žaidė tik lygiosiomis ir išvykoje įmuštų įvarčių dėka iš kovos pašalinę Bordeaux ir Madrido Realą, finale Štutgarte po 11 metrų baudinių serijos palaužė Lisabonos Benficą.

Tokių aukštumų Europoje vėliau pasiekti nebepavyko (geriausiu sezonu tarptautinėje arenoje komandai buvo 2005 m., kai PSV Čempionų lygoje tik pusfinalyje nusileido Milanui), tačiau nacionalinėse pirmenybėse komanda XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje yra viena iš dviejų sėkmingiausių kartu su Amsterdamo Ajaxu.

Namų rungtynes komanda nuo pat savo įsikūrimo žaidžia Philips stadione, šiuo metu talpinančiame 35 000 žiūrovų. Principiniu PSV varžovu yra kitas Olandijos futbolo grandas Ajax.

[Samir]

17. Borussia Dortmund



Šalis: Vokietija
Miestas: Dortmundas
Įkūrimo metai: 1909 m.
Šalies čempionai: 8 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 4 kartus
Čempionų lyga: Čempionai (1996/97)
UEFA taurė: Finalas (1992/93; 2001/02)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1965/66)

Borussios futbolo klubą 1909 m. įkūrė grupė Dortmundo jaunuolių, nepatenkintų bažnyčios organizuojamos futbolo komandos veikla. Klubo pavadinimas lotyniškai reiškia „Prūsiją“, tačiau savo vardą ekipa gavo ne pagerbiant šią vokiečių valstybę, o dėl gretimais buvusios „Borussia“ alaus daryklos. Iki Antrojo pasaulinio karo jokių reikšmingų pergalių Dortmundo ekipa neiškovojo, tačiau po jo rado savo vietą šalies futbolo elite ir 1956, 1957 bei 1963 m. laimėjo Vokietijos čempionų vardus. 1963/64 m. Europos čempionų taurės turnyre Borussia pasiekė pusfinalį, kuriame nusileido būsimam čempionui Milano Inter.

1963 m. Borussia pateko į naujai sukurtą profesionalią Bundesligą, o Dortmundo komandos puolėjui Friedhelmui Konitzkai teko garbė įmušti pirmąjį šio turnyro įvartį. 1965 m. komanda pirmą kartą laimėjo Vokietijos taurę, o po metų UEFA taurių laimėtojų taurės turnyre įveikė Liverpool ir tapo pirmuoju vokiečių klubu, laimėjusiu UEFA turnyrą.

Po šio sėkmingo periodo Borussią ištiko krizė: klubą kamavo finansinės problemos, 1972 m. ekipa iškrito iš aukščiausiojo diviziono, po keletos metų į jį sugrįžusi dažniau kapanojosi turnyro lentelės dugne. Trofėjų badą tik 1989 m. nutraukė laimėta Vokietijos taurė.

1991 m. komandos treneriu buvo paskirtas Ottmaras Hitzfeldas. 1992 m. ekipa čempionate finišavo antra, po metų žaidė UEFA taurės finale. Stiprėjanti Borussia antromis vietomis nebesitenkino – 1995 ir 1996 m. komanda tapo Vokietijos čempione, o 1997 m. triumfavo ir UEFA Čempionų lygoje. Finale Miunchene Dortmundo atstovai 3 – 1 nugalėjo čempionės titulą gynusią ir aiškia finalo favorite laikytą Turino Juventus komandą. Po šios pergalės Hitzfeldas paliko Dortmundą ir išvyko treniruoti Miuncheno Bayerno. Tai pažymėjo ir auksinės Borussios pabaigą, tačiau 2002 m. komanda laimėjo dar vieną Vokietijos čempionatą ir pasiekė UEFA taurės finalą.

XXI a. pradžioje Borussia vėl įklimpo į finansines problemas: vienu metu netgi amžinas varžovas Bayern skolino Dortmundo ekipai pinigus tam, kad ši galėtų apmokėti savo sąskaitas. Tačiau antrąjame dešimtmetyje, prie komandos vairo stojus Jurgenui Kloppui, reikalai kaip reikiant pasitaisė. 2011 m. Borussia tapo Vokietijos čempione, po metų ne tik apgynė šį titulą, bet prie jo pridėjo ir Vokietijos taurę. Vyšnia ant torto šiai puikiai komandai galėjo tapti 2012/13 m. sezonas, tačiau Borussios svajones sudaužė negailestinga Miuncheno Bayern mašina: bavarai ne tik aplenkė Vestfalijos atstovus lygoje, tačiau ir įveikė juos Čempionų lygos finale Londone.

Nuo 1974 m. namų rungtynes Borussia žaidžia Pasaulio futbolo čempionatui pastatytame Westfalenstadion stadione. Daugiau nei 80 000 žiūrovų talpinanti arena yra didžiausia Vokietijoje, o pagal vidutinį lankomumą Dortmundo ekipai neprilygsta jokia kita futbolo komanda visame Pasaulyje. Iki pastatant Westfalenstadioną Borussia žaidė gerokai mažesniame Rote Erde stadione. Senojoje arenoje iki šiol rungtyniauja klubo dublerių komanda.

Svarbiausiu tradiciniu Borussia varžovu yra Gelzenkiercheno Schalke, rungtynės su kuria yra žinomos kaip Rūro derbis. Mažiau reikšmingos priešpriešos egzistuoja tarp Dortmundo ekipos ir Miuncheno Bayerno bei Miunchengladbacho Borussios.

[Samir]

16. Chelsea



Šalis: Anglija
Miestas: Londonas
Įkūrimo metai: 1905 m.
Šalies čempionai: 6 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 8 kartus
Čempionų lyga: Čempionai (2011/12)
UEFA taurė: Čempionai (2012/13; 2018/19)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1970/71; 1997/98)

Chelsea klubas 1905 m. buvo įkurtas Stamford Bridge stadiono savininkų po to, kai šie nerado klubo, kurį galėtų įkalbėti žaisti šiame stadione. Prašmatniame vakarų Londone įsikūręs klubas netruko išpopuliarėti, tačiau, nors komandoje netrūko gan ryškių žvaigždžių, iki Antrojo pasaulinio karo klubas jokių reikšmingesnių pergalių nepasiekė.

1955 m. Chelsea kiek netikėtai pirmą kartą laimėjo Anglijos čempionatą. Ilgesnis sėkmingas laikotarpis atėjo aštuntojo dešimtmečio pradžioje: 1970 m. Chelsea laimėjo FA taurę, o debiutavę UEFA taurių laimėtojų taurėje jame nepasimetė ir pirmu bandymu laimėjo taurę. Dešimtmečio pabaigoje klubas pateko į gilią finansinę krizę ir kurį laiką buvo arti bankroto ribos, tačiau po sunkių beveik dviejų dešimčių metų, pačioje XX a. pabaigoje Londono ekipa vėl ėmė veržtis į elito gretas.

1997 m. Chelsea antrą kartą laimėjo FA taurę ir antrą kartą ant šios taurės pamatų pastatė pergalingą žygį UEFA taurių laimėtojų taurėje. 2000 m. komanda laimėjo dar vieną FA taurę, bet esminiu lūžio tašku ekipos žygyje aukštyn tapo 2003 m., kai Chelsea „laimėjo“ naują savininką. Juo tapo Rusijos milijonierius Romanas Abramovičius, pasiryžęs investuoti didelę pinigų sumą į komandos stiprinimą. Investicijos nenuėjo veltui: per penkiolika metų po jo atėjimo Londono ekipa po penkis kartus laimėjo Anglijos čempionatą ir taurę ir išsikovojo vienos stipriausių Europos komandų statusą.

Svarbiausiu R. Abramovičiaus tikslu buvo Chelsea pergalė UEFA Čempionų lygoje. Šis barjeras pasidavė nelengvai – po keletos pasirodymų pusfinalyje, 2008 m. Chelsea pirmą kartą pasiekė finalą, tačiau Maskvoje po 11 m baudinių serijos nusileido Manchester United futbolininkams. Vis dėlto sėkmė į mėlynuosius galiausiai atsigręžė veidu: antroje chaotiško 2011/12 m. sezono pusėje, visus metus žaidę gana prastai ir vadovaujami laikinojo trenerio Roberto Di Matteo, Chelsea futbolininkai vieną po kito iš kovos eliminavo Napoli, Benfica ir Barcelona klubus, o finale Miunchene po 11 m baudinių serijos įveikė Bayerną.

Europos čempionų titulo gynyba Chelsea kaip reikiant nenusisekė: ekipa net nepateko į atkrintamąsias varžybas. Visgi, kaip paaiškėjo, nėra to blogo, kas neišeitų į gera: pratęsę kovas UEFA Europos lygos turnyre, Chelsea futbolininkai laimėjo ir ją bei tokiu būdu tapo ketvirtuoju Europos klubu, laimėjusiu visus tris pagrindinius UEFA rengiamus turnyrus. Dar kartą Europos lygoje Chelsea triumfavo 2019 m., finale nugalėję kitą Londono komandą Arsenal.

Namų rungtynes Chelsea per visą savo istoriją žaidžia 42 000 žiūrovų talpinančiame Stamford Bridge stadione. Principiniu klubo varžovu yra Leeds United klubas, didesnė ar mažesnė priešprieša egzistuoja ir su daugeliu Londono ekipų.

[Samir]

15. Arsenal



Šalis: Anglija
Miestas: Londonas
Įkūrimo metai: 1886 m.
Šalies čempionai: 13 kartų
Šalies taurės laimėtojai: 13 kartų
Čempionų lyga: Finalas (2005/06)
UEFA taurė: Finalas (1999/00; 2018/19)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1993/94)

Klubą 1886 m. įkūrė Karališkojo arsenalo darbuotojai. 1893 m. Arsenal tapo pirmuoju pietų Anglijos klubu, prisijungusiu prie futbolo lygos. 1904 m. ekipą pirmą kartą pateko į Aukščiausiąjį divizioną, tačiau prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš jo iškrito. 1913 m. klubas persikėlė į Arsenal stadioną (plačiau žinomą kaip Highbury, kuris klubo namais buvo iki 2006 m.).

Pirmas ryškus sėkmingas laikotarpis klubo istorijoje prasidėjo trečiojo dešimtmečio viduryje, kai komandos treneriu tapo prieš tai du kartus čempionatą su kukliu Huddersfield Town klubu laimėjęs Herbertas Chapmanas. Šio trenerio vadovaujama ekipa 1930 m. laimėjo FA taurę, o 1931 ir 1933 m. tapo Anglijos čempionais. Pats Chapmanas netikėtai mirė 1934 m. pradžioje, tačiau tai nesutrukdė klubui laimėti šalies čempionato 1934, 1935 ir 1938 m. bei laimėti taurės 1936 m. Taip pat 1932 m. artimiausia ekipos stadionui metro stotis buvo pavadinta Arsenal vardu – tai vienintelė Londono metro stotis, pavadinta pagal futbolo klubą.

Po Antrojo pasaulinio karo Arsenal nuolatos žaidė aukščiausiame Anglijos divizione, tačiau didesnės pergalės klubą aplankydavo ne nuolat. 1970 m. komanda laimėjo Tarptautinę mugių taurę, po metų pirmą kartą klubo istorijoje iškovojo Anglijos čempionato ir FA taurės dublį, 1980 m. pasiekė UEFA taurių laimėtojų taurės finalą, kuriame po 11 metrų baudinių serijos nusileido Valencia futbolininkams. Stabiliau rinkti taures Londono ekipa pradėjo po to, kai 1986 m. vyriausiuoju komandos treneriu buvo paskirtas George‘as Grahamas: 1987 m. Arsenal laimėjo Lygos taurę, 1989 m. po įvarčio paskutiniame ture, paskutinę rungtynių minutę, išplėšė čempionų vardą iš Liverpool atstovų, 1991 m. laimėjo dar vieną čempionatą, 1993 m. triumfavo FA ir Lygos taurėse, o 1994 m. iškovojo UEFA taurių laimėtojų taurę – pirmą (ir iki šiol vienintelį) didelį tarptautinį trofėjų klubo istorijoje.

1996 m. naujuoju Arsenal treneriu buvo paskirtas prancūzas Arsene‘as Wengeras, kurio inovatoriški treniruočių metodai ir taktika pirmąjį darbo dešimtmetį davė puikių vaisių: Arsenal laimėjo lygos ir taurės dublius 1998 ir 2002 m., FA taures 2003 ir 2005 m., pasiekė UEFA taurės finalą 2000 m. ir Čempionų lygos finalą 2006 m. Vis dėlto šios komandos zenitu tapo 2003/04 m. sezonas, kai „kanonieriai“ tapo čempionais Premier lygoje nepralaimėję nei karto ir tapo pirmąja tokį rezultatą pasiekusia komanda nuo pat pirmojo Anglijos futbolo lygos sezono 1888/89 m., kai be pralaimėjimų į čempionų titulą nužingsniavo Preston North End. Vėliau, tiesa, sekė savotiška duobė – nuolat tarp geriausių Anglijos komandų buvęs Arsenal nesugebėjo iškovoti nei vieno titulo beveik dešimtmetį, nuo 2005 iki 2014 m., kai vėl laimėjo FA taurę.

2006 m. Arsenal iš senojo Highbury stadiono persikėlė į netoliese pastatytą naują 60 000 žiūrovų talpinančią areną, kuri dėl klubo rėmėjo buvo pavadinta Emirates Stadium vardu. Tradiciškai svarbiausiu klubo varžovu yra kita šiaurinio Londono komanda Tottenham Hotspur.

[Samir]

14. Atletico Madrid



Šalis: Ispanija
Miestas: Madridas
Įkūrimo metai: 1903 m.
Šalies čempionai: 10 kartų
Šalies taurės laimėtojai: 10 kartų
Čempionų lyga: Finalas (1973/74; 2013/14; 2015/16)
UEFA taurė: Čempionai (2009/10; 2011/12; 2017/18)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1961/62)

Atletico 1903 m. buvo įkurtas Madride studijavusių baskų studentų ir iš pradžių buvo laikomas savotišku Bilbao Athletic filialu sostinėje – abu klubai netgi tuo pačiu metu pakeitė savo aprangos spalvas iš mėlynai baltos į raudonai baltai dryžuotą. Iki Ispanijos pilietinio karo reikšmingų pergalių Madrido ekipa nepasiekė, tačiau po jo viskas apsivertė aukštyn kojom. Atletico, susijungę su Aviacon Nacional ekipa iš Saragosos (karinių oro pajėgų komanda), laimėjo du pirmuosius po karo vykusius Ispanijos čempionatus. Įdomu tai, kad teisę žaisti pirmąjame ekipa gavo veikiau atsitiktinai, po to, kai Real Oviedo buvo neleista dalyvauti pirmenybėse dėl sugriauto jų stadiono.

1941 m. ispanizuojant klubų pavadinimus Madrido ekipa iš Athletic Aviacon persivadino į Atletico Aviacon, 1947 m. atsisakė sąsajų su kariuomene ir iš pavadinimo išmetė žodį „Aviacon“. 1950 ir 1951 m. Madrido ekipa vėl laimėjo du Ispanijos čempionatus iš eilės – šį kartą juos į sėkmę atvedė pats Helenio Herrera. 1958/59 m. sezone Atletico pirmą kartą dalyvavo Europos čempionų taurės turnyre ir pasiekė pusfinalį, kur juos įveikė tuo metu Europoje nenugalimas Real.

Septintąjame dešimtmetyje Atletico surinko puikią komandą, kuri 1960 ir 1961 m. laimėjo Ispanijos taures, o 1962 m. parsivežė ir pirmąjį europinį trofėjų – UEFA taurių laimėtojų taurę. Vis dėlto, kad ir kokia stipri tuo metu atrodė Atletico ekipa, Ispanijos futbole tuo metu dominavo kita miesto komanda. Nuo 1961 iki 1980 m. Madrido ekipos laimėjo 18 iš 20 Ispanijos čempionatų, tačiau... keturiolika iš tų aštuoniolikos pergalių priklausė Realui. 1973/74 m. sezone Atletico buvo labai arti pergalės Europos čempionų taurėje, tačiau finalas Briuselyje virto katastrofa: po sausų devyniasdešimties minučių mače su Bayern, Atletico per pratęsimą išsiveržė į priekį, tačiau praleido išlyginamąjį įvartį paskutinę pratęsimo minutę. Po dviejų dienų vykusiame pakartotiniame mače intrigos nebebuvo – Miuncheno klubas laimėjo 4 – 0.

1977 m. laimėję lygos titulą (tuo metu komandą treniravo viena ryškiausių jos legendų Luisas Aragonesas – rezultatyviausias visų laikų klubo futbolininkas) kito Madrido futbolininkai turėjo laukti bemaž du dešimtmečius, iki 1996 m. Stabilumo klubui nepridėjo ir chaotiškas bei neprognozuojamas komandos prezidento Jesuso Gilo vadovavimas. Naujoji tūkstantmečio pradžioje klubas porai sezonų buvo net iškritęs į žemesnį divizioną, tačiau ketvirtą kartą prie komandos vairo stojęs Luisas Aragonesas grąžino Atletico į aukščiausią divizioną.

Pirmasis XXI a. dešimtmetis klubui nebuvo lengvas, tačiau padėjo pamatus sėkmei, pirmoji kurių atėjo 2010 m., kai Atletico laimėjo UEFA Europos lygą. 2012 m. Madrido ekipa pakartojo šį pasiekimą, 2013 m. laimėjo Ispanijos taurę, o 2014 m., po aštuoniolikos metų pertraukos, ir šalies čempionatą. Tais pačiais 2014 m. klubas vėl buvo labai arti Europos čempionų vardų. Tačiau, kaip prieš 40 metų Briuselyje, taip ir šį kartą Lisabonoje paaiškėjo, kad „beveik“ nereiškia nieko. Finale prieš amžiną varžovą Real (tai buvo pirmasis Europos taurės finalas tarp to pačio miesto komandų) Atletico pirmąjame kėlinyje išsiveržė į priekį ir pirmavo iki trečiosios pridėtinio laiko minutės, kai Real gynėjas Sergio Ramosas išlygino rezultatą. Per pratęsimą pakylėti baltieji nepaliko vilčių Atletico ir rungtynės baigėsi 4 – 1 karališkojo klubo naudai. Trečią kartą Čempionų lygos finalą Atletico pasiekė 2016 m., tačiau lemiamame mače - šį kartą po vienuolikos metrų baudinių serijos - savo pranašumą vėl įrodė tas pats Real. 2018 m. komanda trečią kartą per devynis sezonus laimėjo Europos lygą, finale 3 – 0 sutriuškinę Marselio futbolininkus.

Nuo 1966 m. Atletico žaidė Vicente Calderon stadione, talpinančiame 55 000 žiūrovų. 2017 m. komanda persikėlė į didesnį, 68 000 žiūrovų talpinantį Wanda Metropolitano stadioną. Tradiciškai svarbiausiu klubo varžovu yra kita Ispanijos sostinės ekipa – Real.

[Samir]

13. Rangers



Šalis: Škotija
Miestas: Glazgas
Įkūrimo metai: 1872 m.
Šalies čempionai: 54 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 33 kartus
Čempionų lyga: 1/2 finalo (1959/60)
UEFA taurė: Finalas (2007/08)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1971/72)

Rangers klubas buvo įkurtas 1872 m., o 1890 m. debiutavo naujai sukurtoje Škotijos futbolo lygoje ir pirmu bandymu laimėjo čempionų titulą. Šis tiesa, buvo kiek neįprastas – komanda surinko vienodai taškų su Dumbarton ekipa, mačas dėl čempionų titulo baigėsi lygiosiomis ir galiausiai čempionais buvo paskelbti abu klubai. Pirmojo „pilno“ čempionų titulo Rangers teko palūkėti iki 1899 m. (šis buvo įspūdingas - Glazgo ekipa laimėjo visas 18 čempionato rungtynių), o netrukus komanda kartu su kaimynais iš Celtic tvirtai užėmė dvi pirmąsias pozicijas šalies futbolo hierarchijoje. Itin sėkmingai šalies čempionate Rangers klojosi du tarpukario dešimtmečiai – per 22 sezonus nuo 1918 iki 1939 m. komanda čempionais tapo net 16 kartų. Reikšmingiausia šio laikotarpio klubo figūra buvo treneris Billas Struthas, komandai vadovavęs iki 1954 m. ir laimėjęs 18 Škotijos čempionatų.

Šeštajame dešimtmetyje pradėjus rengti Europos turnyrus, Rangers gavo progą iš akivaizdžiai ankštoko škotiško akvariumo išplaukti į platesnius vandenis. 1960 m. komanda pasiekė Europos čempionų taurės pusfinalį, o po metų tapo pirmąja britų komanda, pasiekusia europinio turnyro finalą. Visgi lemiamame Taurių laimėtojų taurės etape stipresnė pasirodė Fiorentina. To paties turnyro finale Glazgo klubo nesėkmė laukė ir 1967 m., kai Niurnberge po pratęsimo minimaliu rezultatu juos įveikė Miuncheno Bayern.

1971 m. klubas išgyveno didelę nelaimę, kai per spūstį Ibrox stadione po derbio su Celtic žuvo 66 žmonės. 1972 m. komandos laukė viena svarbiausių pergalių klubo istorijoje – trečiuoju bandymu Glazgo ekipa triumfavo Taurių laimėtojų taurės finale, Camp Nou stadione rezultatu 3 – 2 nugalėję Maskvos Dinamo.

Po kiek blankesnio periodo aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, nuo 1989 iki 1997 m. Rangers pasiekė įspūdingą devynių čempiono titulų iš eilės seriją. 2008 m. klubas pasiekė UEFA taurės finalą, tačiau lemiamame mače Mančesteryje 2 – 0 nusileido Sankt Peterburgo Zenitui.

2012 m. Rangers pateko į gilią finansinę krizę, klubas kaip juridinis vienetas buvo likviduotas, jo teisės perkeltos naujai sukurtai kompanijai. „Naujasis“ Rangers savo kelią turėjo pradėti nuo ketvirtojo Škotijos futbolo diviziono, o 2016 m. grįžo į aukščiausią lygą.

Namų rungtynes nuo 1899 m. komanda žaidžia Ibrox stadione, talpinančiame 50 000 žiūrovų. Svarbiausias klubo varžovas yra kita Glazgo komanda Celtic, šios ekipos kartu žinomos Old Firm vardu. Klubų priešpriešą kursto ir religiniai nesutarimai – Rangers tradiciškai laikomas protestantišku klubu, o Celtic tuo tarpu palaiko katalikai.

Savo šalies čempionais Rangers yra tapę 54 kartus ir tai yra absoliutus pasaulio rekordas.

[Samir]

12. Celtic



Šalis: Škotija
Miestas: Glazgas
Įkūrimo metai: 1887 m.
Šalies čempionai: 50 kartų
Šalies taurės laimėtojai: 39 kartus
Čempionų lyga: Čempionai (1966/67)
UEFA taurė: Finalas (2002/03)
UEFA taurių laimėtojų taurė: 1/2 finalo (1963/64; 1965/66)

Celtic klubas buvo įkurtas 1887 m. katalikų vienuolio brolio Walfrido iniciatyva siekiant futbolo pagalba surinkti pinigų labdaros tikslams. Naujai suburtas klubas labai greitai pakilo į šalies futbolo viršūnes ir 1892 m. laimėjo pirmą Škotijos taurę, o 1893 m. tapo šalies čempionais. Jau nuo pat XIX a. pabaigos Škotijos futbolo viršūnėje įsitvirtino dvi dėl čempiono vardo kovojančios komandos: Celtic ir Rangers. Ilgiausią pergalių čempionate seriją prieškariu Celtic pasiekė tarp 1905 ir 1906 m., kai čempionatą laimėjo šešis sezonus iš eilės.

Tarpukariu ryškiausia Celtic žvaigžde buvo puolėjas Jimmy McGrory, iš viso atstovaudamas klubui pelnęs 469 įvarčius. Po karo tas pats McGrory kurį laiką buvo komandos treneriu, tačiau išties auksiniai laikai ekipai atėjo kai prie jos vairo 1965 m. stojo kitas buvęs komandos žaidėjas Johnas Steinas. Nuo 1966 iki 1974 m. Celtic devynis kartus iš eilės laimėjo Škotijos čempionatą. Tačiau šios auksinės komandos kulminacija tapo jau 1966/67 m. sezonas, kai Glazgo klubas laimėjo visus turnyrus, kuriuose dalyvavo – be Škotijos čempionato, taurės ir lygos taurės Celtic lygių neatsirado ir Europos čempionų taurėje. Finale Lisabonoje itin gynybinį futbolą žaidęs Milano Inter neatsilaikė prieš Celtic atakų festivalį ir škotų klubas laimėjo rezultatu 2 – 1. Dar kartą Europos taurės finalą Celtic pasiekė 1970 m., tačiau tąsyk Milane nusileido Roterdamo Feyenoordui.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Celtic išgyveno rimtą finansinę krizę ir buvo atsidūręs ant bankroto slenksčio. Blogiausio scenarijaus išvengti pavyko ir, nors šios krizės metu Rangers laimėjo net devynis čempionatus iš eilės, amžių sandūroje Celtic vėl grįžo į kovą dėl titulo. 2003 m. komanda pasiekė UEFA taurės finalą, tačiau Sevilijoje po pratęsimo nusileido Jose Mourinho vadovaujamam Porto. Iki šiol laimėjęs Škotijos čempionatą 50 kartų, pagal šį rodiklį Celtic klubas nusileidžia kitai Glazgo komandai Rangers, tačiau lenkia savo miesto varžovus pergalių šalies taurėje skaičiumi.

Celtic ir Rangers (abu klubai kartu vadinami „Old Firm“ vardu) tarpusavio priešprieša yra viena iš žinomiausių visame Pasaulyje. Didelę įtaką jai daro religinis motyvas – Celtic yra tradiciškai katalikiškas klubas, kai didžiuma Rangers sirgalių yra protestantai.

Namų rungtynes Celtic nuo 1892 m. žaidžia Celtic Park stadione, talpinančiame 60 000 žiūrovų. Tradicinės klubos spalvos yra žalia ir balta.

[Samir]

11. Porto



Šalis: Portugalija
Miestas: Portas
Įkūrimo metai: 1893 m.
Šalies čempionai: 28 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 16 kartų
Čempionų lyga: Čempionai (1986/87; 2003/04)
UEFA taurė: Čempionai (2002/03; 2010/11)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Finalas (1983/84)

Porto klubą 1893 m. įkūrė vietinis portveino pirklys, su žaidimu susipažinęs kelionių į Angliją metu. 1922 m. klubas laimėjo pirmą taurės varžybų principu rengtą Portugalijos čempionatą, o 1935 m. tapo ir pirmaisiais Portugalijos lygos laimėtojais. Visgi iki pat aštuntojo dešimtmečio vidurio klubas laikėsi varžovų iš Lisabonos šešėlyje ir tarp 1940 ir 1977 m. laimėjo tik du čempionatus.

Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje klubas vėl ėmė ne tik pretenduoti į aukščiausias pozicijas, bet jas ir užimti. Geri rezultatai Portugalijoje persikėlė ir į tarptautinę areną – 1978 m. komanda pasiekė Taurių laimėtojų taurės ketvirtfinalį, o 1984 m. jau žaidė šio turnyro finale, kuriame, tiesa, nusileido Juventus ekipai. Tai, ko nepavyko padaryti Taurių laimėtojų taurėje, Porto padarė Čempionų taurėje po trejų metų. Dramatiškame finale Vienoje portugalai 2 – 1 palaužė Miuncheno Bayerną ir gavo teisę vadintis Europos čempionais.

Dešimtajame dešimtmetyje Porto dominavo nacionaliniame čempionate, o nuo 1995 iki 1999 m. laimėjo rekordinius penkis titulus iš eilės. Sėkmė tarptautinėje arenoje klubo tuo tarpu laukė pirmaisiais naujojo amžiaus metais: jauno trenerio Jose Mourinho vedama komanda 2003 m. laimėjo UEFA taurę, finale Sevilijoje po pratęsimo įveikę Celtic. Po metų drakonams lygių neatsirado jau UEFA Čempionų lygoje – aštuntfinalyje tik po labai dramatiškos kovos iš kovos išmetę Manchester United, vėliau jie gan užtikrintai susitvarkė su Lyonu ir Deportivo, o finale Gelzenkirchene nepaliko vilčių Monaco klubui, nušluodami kunigaikštystės atstovus net 3 – 0.

Po šių pergalių daugelis geriausių žaidėjų persikėlė į turtingesnius klubus, tačiau Porto į krizę nepuolė, nuo 2006 iki 2013 iš aštuonių čempionatų laimėjo septynis, o 2011 m. į savo sąskaitą įsirašė dar vieną pergalę UEFA Europos lygoje. Šį kartą Dubline drakonai minimaliu rezultatu šiaurės Portugalijos kaimynys Bragą.

Namų rungtynes Porto nuo 2003 m. žaidžia Estadio do Dragao stadione, talpinančiame 50 000 žiūrovų. Iki tol pusę amžiaus komanda žaidė panašios talpos Estadio das Antas stadione. Svarbiausiais klubo varžovais yra kiti Portugalijos futbolo „Didžiojo trejeto“ nariai, Lisabonos grandai Benfica bei Sporting, priešprieša taip pat egzistuoja su kita Porto miesto komanda Boavista.

[Samir]

10. Benfica



Šalis: Portugalija
Miestas: Lisabona
Įkūrimo metai: 1904 m.
Šalies čempionai: 37 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 26 kartus
Čempionų lyga: Čempionai (1960/61; 1961/62)
UEFA taurė: Finalas (1982/83; 2012/13; 2013/14)
UEFA taurių laimėtojų taurė: 1/2 finalo (1980/81; 1993/94)

1904 m. grupė lisaboniečių įkūrė Sport futbolo klubą, kuris po ketverių metų susijungė su Benfica sporto draugija. Per pirmuosius tris gyvavimo dešimtmečius klubas įsitvirtino kaip vienas stipriausių Portugalijoje, tačiau reikšmingesnis tiek visos šalies futbolo, tiek Benficos progresas galėjo prasidėti tik nuo 1934 m., kuomet buvo įkurta šalies lyga. Pirmąjame sezone Benfica liko trečia, tačiau po to laimėjo tris čempionatus iš eilės.

Ryškesnis progreso matas vis dėlto buvo ne nacionalinis čempionatas, o tarptautiniai turnyrai. Pirmą kartą sėkmės juose Lisabonos futbolininkai paragavo 1950 m., kuomet laimėjo Lotynų taurę. 1957/58 m. sezone Benfica pirmą kartą žaidė Europos čempionų taurėje, o auksinė klubo era prasidėjo pačioje šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai komandai vadovauti pradėjo vengras Bela Guttmannas, o iš portugalų kolonijos Mozambiko į komandą atvyko puolėjas Eusebio.

Tiesa, 1960/61 m. sezone Europos čempionų taurėje Benficos lyderiu buvo ne Eusebio, o ilgametis klubo puolėjas Jose Aguas. Jo vedama portugalų ekipa vieną po kito iš kovos išmetė Hearts, Ujpest, AGF ir Vienos Rapido futbolininkus, o finale Berne po atkaklios kovos 3 – 2 palaužė Barceloną. Po metų Benfica pakartojo savo pasiekimą – šį kartą finale Amsterdame Benfica 5 – 3 įveikė patį Madrido Realą, o du lemiamus įvarčius antrąjame kėlinyje pelnė jau Eusebio.

Po šio triumfo B. Guttmannas iš klubo vadovybės pareikalavo didesnės algos. Šie atsisakė ir niekad ilgai vienoje vietoje neužsisėdėdavęs vengras susikrovė lagaminus. Išvykdamas jis pareiškė: „Nuo dabar Benfica šimtmetį šimtmetį nebetaps Europos čempione“. Į futbolo istoriją ši frazė įėjo kaip „Guttmanno prakeiksmas“.

Septintąjame dešimtmetyje Benfica dominavo nacionaliniame čempionate, iš dešimties bandymų pirmą vietą užėmusi aštuonis kartus. Dar daugiau, „ereliai“ tris kartus pateko į Europos čempionų taurės finalus, tačiau Guttmanno prakeiksmas ėmė veikti: 1963 m. lemiamame mače stipresni pasirodė Milan, 1965 m. – Inter, o 1968 m. – Manchester United.

Aštuntąjame dešimtmetyje klubas išsaugojo lyderio pozicijas nacionaliniame čempionate, tačiau nebebuvo toks galingas Europoje. Situacija kiek pasikeitė devintąjame dešimtmetyje, kai Portugalijos čempionate į pirmaujančias pozicijas vis dažniau pretenzijas ėmė reikšti Porto, tačiau tarptautinėje arenoje Benfica vėl ėmė žaisti lemiamuose mačuose. 1983 m. komanda pasiekė UEFA taurės finalą, tačiau ten nusileido Briuselio Anderlechtui. 1988 ir 1990 m. Benfica žaidė Europos čempionų taurės finaluose, tačiau iš pradžių PSV po 11 metrų baudinių serijos, o vėliau Milan minimaliu rezultatu 1 – 0 užkirto kelią portugalams link trečiosios Europos čempionų taurės. Prieš 1990 m. finalą Vienoje Eusebio meldėsi prie šiame mieste palaidoto B. Guttmanno kapo, tačiau užkeikimo nuimti nepadėjo nė tai.

Dešimtąjame dešimtmetyje Benfica pateko į gilią tiek finansinę, tiek žaidybinę krizę. Komandos formavimų ir trenerių parinkimo politika buvo geriausiu atveju abejotina, nacionaliniame čempionate dominavo Porto ir Benfica be čempiono titulo praleido net 11 sezonų iš eilės, reikšmingų pergalių klubas nepasiekė ir UEFA turnyruose. Tik antrąjame XXI a. dešimtmetyje Lisabonos klubas vėl ėmė rimtai pretenduoti į europinius trofėjus ir 2013 bei 2014 m. pasiekė UEFA Europos lygos finalą. Nepasisekė ir juose: pirmąjame Benfica po paskutinę minutę praleisto įvarčio pralaimėjo Chelsea, antrąjame po baudinių serijos nusileido Sevilla futbolininkams.

Namų rungtynes Benfica žaidžia Estadio da Luz stadione. Pirmasis stadionas tokiu pavadinimu buvo atidarytas 1954 m. ir buvo didžiausias Europoje – jame rungtynes stebėti galėjo 120 000 žiūrovų. Dabartinis stadionas buvo pastatytas 2003 m., rengiantis Europos futbolo čempionatui, ir talpina 65 000 žiūrovų.

Benfica yra populiariausias Portugalijos klubas ir 2006 m. pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip daugiausiai registruotų sirgalių turintis futbolo klubas Pasaulyje. Pagrindiniais klubo varžovais yra kiti Portugalijos „Didžiojo trejeto“ nariai Porto ir Lisabonos Sporting.

[Samir]

9. Inter



Šalis: Italija
Miestas: Milanas
Įkūrimo metai: 1908 m.
Šalies čempionai: 18 kartų
Šalies taurės laimėtojai: 7 kartus
Čempionų lyga: Čempionai (1963/64; 1964/65; 2009/10)
UEFA taurė: Čempionai (1990/91; 1993/94; 1997/98)
UEFA taurių laimėtojų taurė: 1/4 finalo (1978/79; 1982/83)

Internazionale susikūrė 1908 m., dešimtmečiu senesniame Milan klube kilus nesutarimams dėl to, ar į komandą galima priimti užsieniečius. 1910 m. komanda laimėjo pirmą Italijos čempionų titulą. Nors tarpukariu Intere žibėjo vienas geriausių visų laikų Italijos puolėjų Giuseppe Meazza, išties didingo periodo klubo istorijoje teko palūkėti iki septintojo dešimtmečio, kai komandos treneriu tapo iš Barcelonos atvykęs argentinietis Helenio Herrera, kartu atsivedęs ir Aukso kamuolį sezonu anksčiau laimėjusį saugą Luisą Suarezą. Herrera iki tobulybės nušlifavo itališkąjį catenaccio, o su juo komanda ne tik tris kartus per keturis sezonus tapo Italijos čempionais, bet ir užkopė į pačią Europos futbolo viršūnę. 1964 m. komanda Europos čempionų taurės finale Vienoje 3 – 1 nugalėjo Madrido Realą, o po metų namų aikštėje apgynė titulą, minimaliu rezultatu palaužę Lisabonos Benficą. 1967 m. Le Grande Inter pasiekė dar vieną Europos čempionų taurės finalą, tačiau jame nebeatsilaikė prieš Celtic atakų festivalį.

Aštuntasis ir devintasis dešimtmečiai klubo istorijoje buvo sąlyginai blankūs, nors komanda ir laimėjo keletą čempionatų, o 1972 m. pasiekė dar vieną Europos čempionų taurės finalą. Dešimtajame dešimtmetyje komanda sužibėjo UEFA taurės turnyre, laimėdama jį net tris kartus. Visgi matyt svarbesniu klubui įvykiu turėtume vadinti savininkų pasikeitimą – 1995 m. Inter šeimininku tapo Massimo Moratti. Šio pinigai į komandą priviliojo ne vieną superžvaigždę, tačiau laukiamo rezultato tai nedavė ir taip laukiamas Italijos čempionų titulas vis išslysdavo iš rankų.

Scudetto sausrą Inter nutraukė ne aikštėje, o už jos ribų. 2006 m. vasarą į korupcijos skandalą įsivėlęs Juventus buvo išmestas iš Serie A, o jo iškovotas titulas atiteko būtent Interui. Negana to, iš Senosios senjoros į Interą perėjo keli svarbūs žaidėjai ir tokių forų gavęs klubas atgal nebesižvalgė bei nušlavė dar keturis čempiono titulus iš eilės. 2009/10 m. sezonas tapo šios komandos gulbės giesme – prie Scudetto Inter pridėjo Italijos taurę ir, svarbiausia, trečiąjį Europos čempionų titulą. Kaip ir pirmieji du, šis taip pat buvo pastatytas ant geležinės gynybos pamato, kurį šį kartą sukonstravo Jose Mourinho.

Namų rungtynes Inter žaidžia 80 000 žiūrovų talpinančiame Giuseppe Meazza stadione, dar žinomame kaip San Siro. Stadioną komanda dalijasi su kitu miesto superklubu Milan. Istoriškai Inter ir Milan fanų pasiskirstymas yra nulemtas socialinių veiksnių: Inter laikomas viduriniosios klasės klubu, Milan – darbininkų. Visgi dar svarbesnė priešprieša skiria Inter ir Juventus – iki 2006 m. šie klubai buvo vieninteliai niekada neiškritę iš Serie A (dabar tuo didžiuotis gali jau tik Inter), o šių komandų tarpusavio rungtynės vadinamos Italijos derbiu.

[Samir]

8. Ajax



Šalis: Olandija
Miestas: Amsterdamas
Įkūrimo metai: 1900
Šalies čempionai: 34 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 19 kartų
Čempionų lyga: Čempionai (1970/71; 1971/72; 1972/73; 1994/95)
UEFA taurė: Čempionai (1991/92)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1986/87)

Amsterdamo Ajax klubas buvo įkurtas 1900 m. ir į aukščiausią šalies divizioną iškopė 1911 m. Pirmuoju klubo iškovotu titulu tapo KVNB taurė 1917 m., šalies čempionais Ajax futbolininkai pirmą kartą tapo 1918 m. Po metų Ajax apgynė titulą, tačiau trečiojo čempionų vardo teko laukti daugiau nei dešimtmetį. Ketvirtajame dešimtmetyje sostinės futbolininkai įsitvirtino kaip stipriausia Olandijos futbolo komanda ir per devynis sezonus laimėjo penkis titulus.

1956 m. Olandijoje įteisinus profesionalų futbolą ir įkūrus naują profesionalų lygą (Eredivisie) Ajax gavo naują impulsą augti. 1957/58 m. sezone komanda debiutavo Europos čempionų taurėje ir ten pasiekė ketvirtfinalį. Tačiau pamatai didžiausiai klubo sėkmei buvo padėti septintojo dešimtmečio viduryje, kai komandoje debiutavo Johannas Cruyffas, o pagrindiniu treneriu buvo paskirtas Rinusas Michelsas. Trenerio įdiegta novatoriška totalinio futbolo filosofija netruko duoti vaisių: per aštuonis sezonus nuo 1965 iki 1973 m. Amsterdamo futbolininkai Olandijos čempionatą laimėjo šešis kartus.

Dar daugiau, Ajax tapo ir didžiule jėga tarptautinėje arenoje. 1969 m. klubas pasiekė pirmą Europos čempionų taurės finalą. Jame Amsterdamo futbolininkai nusileido Milan vienuolikei, tačiau triumfo Europoje ilgai laukti neteko: 1971 m. finale Londone Olandijos ekipa įveikė Atėnų Panathinaikos ir pirmą kartą tapo Senojo žemyno čempione. Po šio triumfo ekipą paliko į Barcelona persikėlęs R. Michelsas, tačiau jį pakeitęs rumunas Stefanas Kovacsas pirmtako darbo nesugadino: 1972 m. Ajax ne tik apgynė Europos čempionų vardą, tačiau taip pat laimėjo nacionalinį čempionatą, taurę ir Tarpkontinentinę taurę. 1973 m. Amsterdamo ekipa trečią kartą iš eilės triumfavo Europos čempionų taurėje ir gavo teisę pasilikti ją visam laikui. Po šios sėkmės komandos lyderis J. Cruyffas perėjo į Barceloną, treneris S. Kovacsas pasirinko darbą Prancūzijos rinktinėje ir auksinio Ajaxo laikotarpis pasibaigė.

Devintojo dešimtmečio pradžioje naujojo Ajaxo lyderiais tapo Marco van Bastenas ir Frankas Rijkaardas. J. Cruyffas į ekipą grįžo kaip vyriausiasis treneris ir ši komanda sugebėjo laimėti UEFA taurių laimėtojų taurę 1987 m. Po šio triumfo komandą paliko tiek J. Cruyffas, tiek M. van Bastenas su F. Rijkaardu. Tačiau Ajax talentų aruodą išsemti pasirodė ne taip paprasta – nauja klubo superžvaigžde tapo Dennisas Bergkampas, nauju treneriu tapo Louisas van Gaalas ir 1992 m. komanda laimėjo trečiąjį iš UEFA trofėjų – UEFA taurę. D. Bergkampas 1993 m. persikėlė į Milano Interą, tačiau net ir tai nesutrukdė Ajaxui išsilaikyti Senojo žemyno futbolo elite. L. Van Gaalo surinktas jaunų akademijos auklėtinių, talentų iš užsienio ir patyrusių veteranų derinys laimėjo tris Olandijos čempionatus iš eilės, o 1995 m. vėl susigrąžino Europos čempionų vardus, Čempionų lygos finale minimaliu rezultatu įveikę Milaną. Po metų Ajax vėl žaidė Čempionų lygos finale, tačiau tąkart po 11 metrų baudinių serijos čempionu tapo Juventus.

Pinigams Europos futbole vis labiau koncentruojantis didžiosiose Anglijos, Ispanijos ar Italijos lygose, po dešimtojo dešimtmečio triumfo Ajax nebeiškovojo tokių didelių pergalių tarptautinėje arenoje, tačiau 2017 m. pasiekė Europos lygos finalą, o 2019 m. Čempionų lygos pusfinalį. Pirmasis XXI a. dešimtmetis komandai buvo sąlyginai prastas ir nacionaliniame fronte, tačiau antrajame reikalai ėmė taisytis ir tarp 2010 ir 2014 m. Amsterdamo ekipa pirmą kartą laimėjo keturis šalies čempionų titulus iš eilės.

Klubas žaidžia 1996 m. atidarytame Amsterdam Arena stadione, talpinančiame 52 000 žiūrovų. Anksčiau klubas žaidė Het Houten (1907 – 1934 m.) ir De Meer stadionuose (1934 – 1996 m.). Klubo emblema simbolizuoja graikų didvyrį Ajaksą, kurio vardu ir yra pavadintas klubas. Tradicinės komandos spalvos yra raudona ir balta.

Pagrindiniu Ajax varžovu istoriškai yra Feyenoord ekipa iš didžiausio šalies uosto Roterdamo. Antru pagal svarbą varžovu laikomas PSV klubas. Namų rungtynėse Ajax vidutiniškai surenka po beveik 50 000 žiūrovų ir yra populiariausias klubas Olandijoje. Komandos sirgaliai save identifikuoja su žydų kultūra.

[Samir]

7. Manchester United



Šalis: Anglija
Miestas: Mančesteris
Įkūrimo metai: 1878 m.
Šalies čempionai: 20 kartų
Šalies taurės laimėtojai: 12 kartų
Čempionų lyga: Čempionai (1968/68; 1998/99; 2007/08)
UEFA taurė: Čempionai (2016/17)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1990/91)

Klubas 1878 m. buvo įkurtas kaip geležinkelio kompanijos komanda ir vadinosi Newton Heath. 1892 m. komanda debiutavo Futbolo lygoje, o 1902 m. pakeitė savininkus ir buvo pervadintas dabartiniu vardu. 1908 m. komanda laimėjo pirmą Anglijos čempionų titulą, o po trejų metų prie jo pridėjo dar vieną. Tarpukariu United išgyveno ne pačius geriausius laikus, vienu metu buvo arti bankroto ribos, o rezultatai aikštėje neleido netgi įsitvirtinti Pirmąjame divizione.

United istorija iš esmės pasikeitė 1945 m. rudenį, kai komandos treneriu tapo škotas Mattas Busby. Šis subūrė jaunų žaidėjų komandą, kuri netrukus tapo viena geriausių Anglijoje. Busby Babes vadinta ekipa tris kartus laimėjo Anglijos čempionatą, 1957 m. pasiekė Europos čempionų taurės pusfinalį ir buvo galima laukti, kad netrukus pasieks ir pačią Europos futbolo viršūnę. Tačiau likimas buvo kitoks. 1958 m. vasario 6 d., grįždamas iš Europos taurės ketvirtfinalio mačo Belgrade, Mančesterio futbolininkus skraidinęs lėktuvas sudužo Miuncheno oro uoste. Katastrofos metu žuvo 23 žmonės, tarp jų 8 futbolininkai. Tačiau Busby po šio įvykio rankų nenuleido – išsigydęs patirtus sužalojimus jis subūrė naują talentų komandą, kuri 1968 m. pasiekė išsvajotą Europos čempionų sostą, finale Londone nugalėję Lisabonos Benficą. Už nuopelnus sportui škotas gavo sero titulą, o po metų paliko klubą.

Pasibaigus Busby erai Mančesterio ekipa įpuolė į gilią duobę ir net buvo iškritę iš aukščiausio Anglijos diviziono, tačiau 1986 m. klubo vadovybė vėl pataikė pasamdydama škotą trenerį. Šį kartą prie komandos vairo stojo Alexas Fergusonas ir nors jam įsivažiuoti prireikė keletos sezonų, už kantrybę klubui buvo atlyginta su kaupu. 1991 m. United sugrįžimą į europinius turnyrus pažymėjo pergale UEFA Taurių laimėtojų taurėje, o nacionaliniame čempionate nuo 1993 iki Fergusono pasitraukimo 2013 m. iš 21 sezono laimėjo 13 ir nė karto nenukrito žemiau trečios vietos. Savo žodį Fergusono komanda tarė ir UEFA Čempionų lygoje: 1999 m. po labai dramatiško finalo Barselonoje Mančesterio ekipa įveikė Miuncheno Bayerną, o 2008 m. dar kartą laimėjo Čempionų lygą, lemiamose rungtynėse Maskvoje po 11 metrų baudinių palaužę Chelsea futbolininkus. Dar du kartus – 2009 ir 2011 m. – Čempionų lygos finaluose United nusileido Barcelonai.

Jau po Fergusono karjeros pabaigos, 2017 m., komanda laimėjo UEFA Europos lygą ir tokiu būdu tapo penktuoju klubu, laimėjusiu visus tris UEFA rengiamus turnyrus.

Namų rungtynes nuo 1910 m. United žaidžia Old Trafford stadione, to paties pavadinimo Mančesterio priemiestyje. 75000 žiūrovų talpinantis stadionas yra vienas didžiausių Europoje ir beveik kiekvienose rungtynėse yra išperkami visi bilietai. Pagrindiniais United priešininkais yra laikomi Liverpool, Manchester City ir Leeds United klubai.

[Samir]

6. Juventus



Šalis: Italija
Miestas: Turinas
Įkūrimo metai: 1897 m.
Šalies čempionai: 35 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 13 kartų
Čempionų lyga: Čempionai (1984/85; 1995/96)
UEFA taurė: Čempionai (1976/77; 1989/90; 1992/93)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1983/84)

Juventus (šis pavadinimas reiškia jaunystę) sporto klubą 1897 m. įkūrė grupė Turino licėjaus moksleivių. Pirmą čempionų titulą Juve iškovojo 1905 m., tačiau tikrai galinga jėga ekipa virto po to, kai 1923 m. ją valdyti ėmė FIAT automobilių fabriko savininkas Edoardo Agnelli. Įkūrus profesionalią Serie A ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Turino ekipa laimėjo 5 čempionatus iš eilės.

Po Antrojo pasaulinio karo Juventus išsaugojo vieno iš Italijos futbolo lyderių poziciją ir nors tokių ilgų čempionišku serijų nebeturėjo, Scudetto į savo kolekciją rinko sparčiau nei kiti klubai. Aštuntajame dešimtmetyje klubas pradėjo rimčiau reikštis ir tarptautinėje arenoje. 1973 m. Juventus pirmą kartą pateko į Europos čempionų taurės finalą (ten stipresnis pasirodė Amsterdamo Ajax), o 1977 m. finale įveikę Bilbao Athletic laimėjo pirmą savo istorijoje europinį titulą – UEFA taurę. Dar sėkmingiau Europoje susiklostė devintojo dešimtmečio pradžia: 1984 m. komanda laimėjo UEFA taurių laimėtojų taurę, o po metų Briuselyje iškovojo ir Europos čempionų taurę bei tapo pirmuoju klubu, laimėjusiu visus tris UEFA rengiamus turnyrus. Pastaroji pergalė, tiesa, buvo karti – finalo rungtynėse su Liverpool komanda tribūnose riaušių ir spūsties metu žuvo 39 Italijos klubo sirgaliai.

Pergalingus žygius Europoje Juventus tęsė ir dešimtąjame dešimtmetyje. 1990 m. UEFA taurės finale Turino ekipa įveikė Fiorentiną, 1993 m. į savo sąskaitą įrašė dar vieną pergalę šiame turnyre, šį sykį lemiamame etape per dvejas rungtynes net 6 – 1 nugalėję Dortmundo Borussia. 1996 m. vyšnia ant torto tapo antrasis Europos čempionų titulas – Čempionų lygos finale Romoje Juventus po 11 metrų baudinių serijos įveikė Ajaxą.

Tiesa, čia sėkmė Europoje ir baigėsi. 1997 ir 1998 m. Juventus vėl pasiekė Čempionų lygos finalus, bet juose pralaimėjo, ta pati istorija pasikartojo ir 2003 m. Tačiau didžiausia nesėkmė klubo tykojo ne aikštėje, o užkulsiuose: 2006 m. už teisėjų papirkinėjimą iš klubo buvo atimti du čempionų titulai, o pati komanda išmesta į Serie B. Tai tapo pirmu kartu, kuomet Juventus nežaidė aukščiausiame Italijos futbolo divizione. Išsilaižyti žaizdas prireikė kelerių metų, tačiau nuo 2012 m. Juventus net 8 kartus iš eilės laimėjo Italijos čempionatą, o sugrįžimą į tarptautinę areną pažymėjo 2015 m. ir 2017 m. pasiektais Čempionų lygos finalais. Šiuose, tiesa, Pjemonto atstovams didesnių vilčių nepaliko Ispanijos milžinai - iš pradžių Barcelona, vėliau Madrido Real. Prestižiškiausio Europos turnyro finalą Juventus pralaimėjo net septynis kartus - daugiau nei bet kuris kitas klubas.

Juventus yra populiariausias Italijos futbolo klubas. Svarbiausiais jo priešininkais yra Torino bei Milano Inter klubai. Namų rungtynes nuo 2011 m. klubas žaidžia 41 000 žiūrovų talpinančiame Juventus stadione. Didžiąją savo istorijos dalį klubas namų rungtynes žaisdavo miesto stadione, po 2006 m. žiemos olimpinių žaidynių pervadintame į Olimpinį, taip pat keliolika metų žaidė dideliame, tačiau tarp sirgalių nepopuliariame Delle Alpi stadione.

[Samir]

5. Liverpool



Šalis: Anglija
Miestas: Liverpulis
Įkūrimo metai: 1892 m.
Šalies čempionai: 18 kartų
Šalies taurės laimėtojai: 7 kartus
Čempionų lyga: Čempionai (1976/77; 1977/78; 1980/81; 1983/84; 2004/05; 2018/19)
UEFA taurė: Čempionai (1972/73; 1975/76; 2000/01)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Finalas (1965/66)

Liverpool futbolo klubas 1892 m. buvo įkurtas kiek neįprastomis aplinkybėmis: Everton klubui palikus Anfield stadioną, šio savininkas nusprenė, kad geriausias būdas užpildyti tuščią vietą yra suburti naują futbolo komandą. Pirmuosius Anglijos čempionų vardus Liverpool iškovojo 1901 ir 1906 m., dar du titulus į kolekciją įsidėjo tarpukariu.

1959 m. Liverpool vadovybė vyriausiuoju komandos treneriu paskyrė škotą Billą Shankly. Šio vadovaujama ekipa iš antrojo Anglijos diviziono komandos tapo rimta jėga ne tik savo šalyje, bet ir Europoje. Per penkiolika Shankly vadovavimo metų Liverpool tris kartus laimėjo Anglijos čempionatą, du kartus FA taurę, o 1973 m. laimėjo UEFA taurę – pirmą europinį trofėjų klubo istorijoje.

Jei Shankly padėjo pamatus, tai saldžiausius sėkmės vaisius nuraškė 1974 m. į pensijon pasitraukusio škoto vietą paskirtas buvęs jo asistentas Bobas Paisley. Per devynerius jo vadovavimo metus Liverpool Anglijos čempionatą laimėjo šešis kartus, bet ne mažiau įspūdingi buvo klubo žygiai tarptautinėje arenoje. 1976 m. klubas antrą kartą laimėjo UEFA taurę, o po metų pagaliau užkopė ir į pačią kontinento futbolo viršūnę, Europos čempionų taurės finale Romoje nugalėję Miunchengladbacho Borussios futbolininkus. 1978 m. Liverpool apgynė Europos čempionų vardus, o trečiąjį Čempionų taurės laimėtojų titulą į savo kolekciją klubas įsirašė 1981 m., lemiamame mače Paryžiuje minimaliu rezultatu įveikę Madrido Realą.

1983 m. Paisley trenerio poste pakeitė jo asistentas Joe Faganas. Pirmame savo sezone šis treneris laimėjo lygą, lygos taurę bei Europos taurę, 1985 m. vėl pasiekė Europos čempionų taurės finalą. Tačiau šis mačas Briuselyje pakeitė visą Liverpool istoriją: prieš rungtynes Anglijos klubo sirgalių sukeltose riaušėse bei spūstyje žuvo 39 Juventus sirgaliai. Nepaisant trenerių protestų finalas buvo sužaistas, Liverpool pralaimėjo, o po mačo sankcijų ėmėsi UEFA – anglų klubai, kurių sirgaliai seniai pasižymėjo chuliganišku elgesiu, penkmečiui buvo išmesti iš UEFA turnyrų, Liverpool gavo šešerių metų diskvalifikaciją.

Nors tarptautinis futbolas ir tapo nepasiekiamu, devintajame dešimtmetyje Liverpool toliau skynė pergales namų arenoje ir iki 1990 m. laimėjo dar tris Anglijos čempionatus. 1989 m. klubą ir visą Anglijos futbolą sukrėtė Hillsborough tragedija, kai šiame Šefyldo stadione vykusiose FA taurės pusfinalio rungtynėse spūsties metu žuvo 96 Liverpool sirgaliai.

Auksinė klubo era baigėsi sulig devintuoju dešimtmečiu (1990 m. Anglijos čempionų titulas iki šiol klubui tebėra paskutinis), tačiau laikas nuo laiko suspindėti - ypač kontinente - raudoniesiems pavykdavo. 2001 m. komanda trečią kartą laimėjo UEFA taurę, efektingame finale Dortmunde 5 – 4 įveikę Deportivo Alaves komandą, o 2005 m. po ne mažiau efektingo finalo Stambule į viršų penktą kartą iškėlė Europos čempionams skirtą taurę. Pastarajame mače Liverpool palaužė Milan ekipą po 11 metrų baudinių serijos nepaisant to, kad po pirmojo kėlinio Italijos komanda pirmavo 3 – 0. 2007 m. Liverpool ir Milan vėl susitiko Čempionų lygos finale, tačiau šį kartą stipresni pasirodė Lombardijos atstovai.

Dar du Čempionų lygos finalus iš eilės komanda pasiekė 2018 ir 2019 m. Pirmame jų stipresnis pasirodė Madrido Real, tačiau 2019 m. Madride vykusiame finale Liverpool 2 – 0 nugalėjo Tottenham Hotspur futbolininkus ir iškovojo šeštąjį Europos čempionų titulą.

Namų rungtynes Liverpool iki šiol žaidžia Anfield stadione, kuris šiuo metu talpina 54 000 žiūrovų. Aktyviausių sirgalių pasirinkta The Kop tribūna ir klubo himnu tapusi „You‘ll Never Walk Alone“ daina tapo lengvai visame futbolo pasaulyje atpažįstamais Liverpool simboliais. Pagrindiniais komandos varžovais yra Everton bei Manchester United klubai.

[Samir]

4. Bayern



Šalis: Vokietija
Miestas: Miunchenas
Įkūrimo metai: 1900 m.
Šalies čempionai: 29 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 19 kartų
Čempionų lyga: Čempionai (1973/74; 1974/75; 1975/76; 2000/01; 2012/13)
UEFA taurė: Čempionai (1995/96)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1966/67)

Bayern futbolo klubas buvo įkurtas Miuncheno gimnastikos klubo narių 1900 m. Pirmuosius dešimtmečius Bayern praleido regioninėse lygose ir pirmą kartą šalies čempionais tapo 1932 m. Į valdžią Vokietijoje atėjus naciams, klubą paliko jo prezidentas žydas Kurtas Landaueris, o tai pristabdė klubo progresą ir dėl aukščiausių vietų Vokietijoje jis nebekovojo. Po Antrojo pasaulinio karo Bayern žaidė aukščiausiosios lygos pietų divizione, tačiau ten ypatingų rezultatų nepasiekė – aukščiausia pasiekta vieta iki Bundesligos susiformavimo jame buvo trečia.

1963 m. suformavus Bundesligą Bayern pagal sportinį principą turėjo į ją patekti, tačiau Vokietijos futbolo funkcionieriai į naująją Vakarų Vokietijos lygą nenorėjo priimti dviejų klubų iš to paties miesto, o 1860 Munchen sezone prieš tai buvo aplenkę Bayerną. Į aukščiausią Vokietijos divizioną Bayern pateko po dvejų metų, su komanda kurioje vis ryškiau žibėjo trys jauni Bavarijoje gimę futbolininkai: Franzas Beckenbaueris, Gerdas Mulleris ir Seppas Maieris.

Į ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos futbolo elitą Bayern įsiveržė tiesiog stulbinamu greičiu. 1966 m. komanda laimėjo šalies taurę, o jau po metų galėjo džiaugtis pirmuoju europiniu trofėjumi – UEFA taurių laimėtojų taure. 1969 m. klubas antrą kartą tapo Vokietijos čempionu, o nuo 1972 iki 1974 m. laimėjo net tris čempionatus iš eilės.

1975 m. Bayerną iš Vokietijos čempionų sosto išvertė Miunchengladbacho Borussia, tačiau bavarai tuo metu jau buvo pradėję savo triumfo žygį Europos čempionų taurėje. 1973/74 m. sezone Bayern tik vargais negalais peržengė pirmuosius barjerus, kuriuos personifikavo švedų Atvidaberg ir Rytų Vokietijos atstovai Dresdeno Dynamo, tačiau galiausiai pasiekė finalą su Madrido Atletico. Jame nuo pralaimėjimo Bayernui išsigelbėti pavyko tik paskutinę pratęsimo minutę, tačiau pakartotinėse rungtynėse intrigos nebuvo – vokiečiai sumušė ispanus 4 – 0. Po metų Bayern pakartojo savo pasiekimą, šį kartą finale įveikę Leeds United. 1976 m. bavarai lemiamose rungtynėse palaužė Saint-Etienne iškovojo trečiąją taurę iš eilės ir įgijo teisę sau pasilaikyti taurės originalą.

Ši Bayern fiesta Europoje negalėjo tęstis amžinai ir dešimtmečio pabaigoje kartų kaitą išgyvenęs klubas neiškovojo skambių pergalių, tačiau pamatai tolesniam dominavimui Vokietijoje buvo padėti tvirti. Naujoji Bayern karta, kurioje išsiskyrė Paulis Breitneris, Karlas-Heinzas Rummenigge ir vėliau Lotharas Matthausas nuo 1980 iki 1990 m. iš vienuolikos Vokietijos čempionatų laimėjo septynis, o taip pat du kartus žaidė Europos čempionų taurės finaluose. Tiesa, nesėkmingai: 1982 m. stipresnė pasirodė Aston Villa, 1987 m. – Porto.

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Bayern dominavimas Vokietijoje nebebuvo toks akivaizdus, tačiau 1996 m. klubas į trofėjų kolekciją pridėjo UEFA taurę bei prisijungė prie išskirtinio sąrašo klubų, laimėjusių visus tris UEFA turnyrus. 1999 m. bavarai vėl pasiekė Čempionų lygos finalą, tačiau jame labai dramatiškai, praleidę du įvarčius per teisėjo pridėtą laiką, nusileido Manchester United futbolininkams.

Ko nepavyko padaryti 1999, pavyko 2001 m., kai Bayern finale Milane po 11 metrų baudinių serijos įveikė Valencia futbolininkus. Naujajame tūkstantmetyje Bayern neužleido dominuojančių pozicijų nacionaliniame čempionate ir liko grėsminga jėga Europoje. 2010 ir 2012 m. Bavarijos atstovai turėjo tenkintis pralaimėjusiųjų vaidmeniu Čempionų lygos finale (ypač apmaudus buvo pastarasis pralaimėjimas, kai finalo rungtynės vyko Miunchene), tačiau už šias nesėkmes atsigriebė 2013 m., finale po dramatiškos kovos įveikę Dortmundo Borussia.

Nuo 1925 m. Bayern savo namų rungtynes žaidė Grunwalder stadione, o po 1972 m. Miuncheno olimpinių žaidynių persikėlė į erdvesnį Olimpinį stadioną. Šis Bayern namais buvo iki 2005 m., kai artėjančiam Pasaulio futbolo čempionatui Miunchene buvo pastatyta itin moderni Allianz Arena. Šiuo stadionu Bayern iki 2017 m. dalinosi su kita miesto komanda – 1860 Munchen.

Tradiciniais klubo varžovais yra laikomos kitos Bavarijos komandos 1860 Munchen ir Numermberg, o taip pat komandos, kovojančios su Miuncheno superklubu dėl Vokietijos čempiono vardų - skirtingais laikotarpiais tai buvo tokios komandos kaip Dortmundo bei Miunchengladbacho Borussios, Leverkųzeno Bayer ar Hamburger.

[Samir]

3. Milan



Šalis: Italija
Miestas: Milanas
Įkūrimo metai: 1899 m.
Šalies čempionai: 18 kartų
Šalies taurės laimėtojai: 5 kartus
Čempionų lyga: Čempionai (1962/63; 1968/69; 1988/89; 1989/90; 1993/94; 2002/03; 2006/07)
UEFA taurė: 1/2 finalo (1971/72; 2001/02)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1967/68; 1972/73)

Milano kriketo ir futbolo klubą Lombardijos sostinėje 1899 m. įkūrė anglai Alfredas Edwardsas ir Herbertas Kilpinas. Dėl šios priežasties klubo pavadinime iki šiol išlikęs angliškas miesto pavadinimas Milan, o ne itališkas Milano. XX a. pirmajame dešimtmetyje klubas laimėjo tris šalies čempiono titulus. 1908 m., kilus nesutarimams dėl to, ar ekipa turėtų priimti užsieniečius, nuo Milan atskilo kita komanda, iki šiol likusi pagrindine varžove – Internazionale.

Jokių ypatingų pasiekimų Milan nepademonstravo iki pat XX a. šeštojo dešimtmečio, kuomet, ironiška, klubą į viršų iškėlė visų pirma švedų trio, susidedančio iš Gunnaro Greno, Gunnaro Nordahlio ir Nilso Liedholmo. 1951 m. laimėjęs čempionatą Milan iki 1962 m. iškovojo dar keturis Scudetto. Inauguraciniame Europos čempionų taurės sezone rosonerri pasiekė pusfinalį, 1958 m. žaidė turnyro finale, o 1963 m. pagaliau iškėlė į viešų prestižiškiausią senojo žemyno futbolo trofėjų, finale Londone 2 – 1 nugalėję Benficą.

1967 m. Milan pirmą kartą iškovojo Italijos taurę, o kitais metais debiutavę Taurių laimėtojų taurėje, triumfavo ir šiame turnyre. 1969 m. Lombardijos ekipa antrą kartą laimėjo Europos čempionų taurę, o 1973 m. iškovojo dar vieną Taurių laimėtojų taurę.

1979 m. Milan laimėjo dešimtą Italijos čempionų titulą, tačiau tais pačiais metais karjerą baigus ilgamečiam lyderiui Gianni Riverai komanda ėmė smukti. 1980 m. klubas įsivėlė į lažybų skandalą ir buvo išmestas į Serie B, iš ten grįžęs vėl iškrito pagal sportinius rezultatus. Visgi ši krizė nesitęsė ilgai – 1986 m. klubą įsigijo žiniasklaidos magnatas Silvio Berlusconi, o su šio pinigų pagalba Milan surinko fantastišką komandą, prie tokių vietos talentų kaip Franco Baresi ir Paolo Maldini pridėję dar vieną užsieniečių supertrejetą – šį kartą olandus Franką Rijkaardą, Ruudą Gullitą ir Marco van Basteną. 1988 m. komanda laimėjo Serie A, o 1989 m. triumfavo Europos čempionų taurėje ir šį titulą apgynė 1990 m. Dar vieną Europos čempionų titulą Milan laimėjo 1994 m., įsimintiname finale Atėnuose net 4 – 0 nušlavę Barceloną.

Sėkmingą pasirodymą Europoje Milan tęsė ir XXI a., 2003 m. Čempionų lygos finale Mančesteryje įveikusi Turino Juventus. Tai buvo pirmas atvejis turnyro istorijoje, kuomet lemiamame mače žaidė du Italijos klubai. Po dvejų metų Stambule Milan patyrė vieną skaudžiausių nesėkmių klubo istorijoje, kai pralaimėjo Čempionų lygos finalą Liverpool ekipai nepaisant to, kad per pertrauką pirmavo 3 – 0. 2007 m. jau Atėnuose rossoneri atsirevanšavo Liverpooliui, iškovodama septintą Europos čempionų titulą.

Namų rungtynes Milan žaidžia Giuseppe Meazza stadione, žinomame taip pat ir San Siro vardu. 80 000 žiūrovų talpinantis stadionas yra didžiausias Italijoje, o Milan juo dalinasi su kita miesto komanda ir savo didžiausiais priešininkais Internazionale. Milano ultrų grupuotė Fossa dei Leoni yra laikoma seniausia Italijoje.

[Samir]

2. Barcelona



Šalis: Ispanija
Miestas: Barselona
Įkūrimo metai: 1899 m.
Šalies čempionai: 26 kartus
Šalies taurės laimėtojai: 30 kartų
Čempionų lyga: Čempionai (1991/92; 2005/06; 2008/09; 2010/11; 2014/15)
UEFA taurė: 1/2 finalo (1975/76; 1977/78; 1995/96; 2000/01)
UEFA taurių laimėtojų taurė: Čempionai (1978/79; 1981/82; 1988/89; 1996/97)

Klubas 1899 m. buvo įkurtas šveicaro Joano Gamperio iniciatyva. Pirmuosius žingsnius klubas žengė vietinėse pirmenybėse, tačiau po dešimtmečio jau iškovojo pirmąją Ispanijos taurę, persikėlė į nuosavą stadioną ir, svarbiausia, tapo reikšmingu visos Katalonijos simboliu. Iki Ispanijos pilietinio karo pradžios Barcelona nacionalinį čempionatą laimėjo kartą, pačiame pirmame jo sezone 1929 m., tačiau net aštuonis kartus triumfavo Karaliaus taurės turnyre.

Po pilietinio karo (jo metu Franco kareiviai nužudė ir klubo prezidentą Josepą Sunyolį) Barcelona, nepaisant įvairių suvaržymų (o gal kaip tik dėl jų), tik dar labiau sustiprino savo, kaip Katalonijos nacionalinio simbolio, padėtį. Penktąjame dešimtmetyje Barcelona buvo viena lyderiaujančių Ispanijos komandų ir nuo 1948 iki 1960 m. iš trylikos čempionatų laimėjo šešis. Greta vietinių žaidėjų didelį vaidmenį komandoje ėmė vaidinti legionieriai, visų pirma auksinės vengrų futbolo kartos atstovai Laszlo Kubala, Sandoras Kocsis ir Zoltanas Cziboras. 1961 m. Barcelona tapo pirmąja komanda Europos taurėje įveikusia Madrido Realą, tačiau patiems katalonams iškovoti Senojo žemyno čempionų taurės nepavyko: finale juos pranoko Lisabonos Benfica.

Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai Ispanijos futbole priklausė sostinei: vienintelis Atletico dar sugebėjo mesti šiokį tokį iššūkį Realo dominavimui. Nuo 1961 iki 1984 m. Barcelona šalies čempione tapo vos kartą, 1974 m. Tos pergalės kalviu tapo Olandijos superžvaigždė, už tuo metu rekordinę sumą iš Ajaxo atėjęs Johanas Cruijffas.

1978 m. pirmuoju išrinktu klubo prezidentu tapo Josepas Lluisas Nunezas. Jau kitais metais Barcelona iškovojo pirmą europinį titulą – Taurių laimėtojų taurę, finale 4 – 3 įveikę Diuseldorfo Fortuna. Šį pasiekimą katalonai pakartojo ir 1982 m. Šį kartą finale prieš Barceloną neatsilaikė Lježo Standard. Tais pačiais 1982 m. Barcelona į savo gretas persiviliojo Diego Maradoną, tačiau šis Katalonijoje išbuvo neilgai ir po nesutarimų su klubo prezidentu bei riaušių Copa del Rey finale 1984 m. išvyko į Neapolį. 1986 m. Barcelona antrą kartą klubo istorijoje pasiekė Europos čempionų taurės finalą, tačiau jame po 11 metrų baudinių serijos nusileido Bukarešto Steaua futbolininkams.

Į gerą Barcelonos reikalai ėmė krypti devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai komandos treneriu tapo J. Cruijffas, o savo vaisius ėmė duoti prieš dešimtmetį įkurta La Masia jaunimo akademija. 1989 m. finale įveikę Genujos Sampdoria katalonai trečią kartą laimėjo Taurių laimėtojų taurę, nuo 1991 iki 1994 m. keturis kartus iš eilės laimėjo Ispanijos čempionatą, bet svarbiausią pergalę iškovojo 1992 m. Europos čempionų taurės finale Londone po pratęsimo palaužę tą pačią Sampdoria ir pagaliau iškovoję prestižiškiausią Senojo žemyno futbolo trofėjų.

Ši Cruijffo suburta „Svajonių komanda“ nebuvo amžina: 1994 m. Čempionų lygos finale Fabio Capello vadovaujamas Milan sutriuškino Barcą net 4 – 0, o du paskutinieji Cruijffo sezonai trenerio poste baigėsi be titulų. Tačiau į gilią duobę klubas neįkrito: 1997 m. klubas laimėjo ketvirtą ir paskutinę UEFA Taurių laimėtojų taurę, o 1998 ir 1999 m. dusyk iš eilės triumfavo šalies čempionate.

2000 m. Barceloną išsyk paliko net trys pirmo ryškumo figūros: prezidentas J. Nunezas, vyriausiasis treneris Louisas van Gaalas ir komandos lyderis Luisas Figo. Šio netektį sirgaliai išgyveno skaudžiausiai – portugalas perėjo į Madrido Realą ir akimirksniu tapo nekenčiamiausiu žmogumi Katalonijoje. Pirmieji keli naujojo tūkstantmečio metai nebuvo sėkmingi ir klubas negalėjo kautis dėl aukščiausių pozicijų nei Europoje, nei Ispanijoje.

Naujos eros pradžia tapo 2003 m., kai klubo prezidentu buvo išrinktas Juanas Laporta, treneriu tapo Frankas Rijkaardas, o iš Paris Saint-Germaino buvo perviliotas brazilas Ronaldinho. 2005 ir 2006 m. komanda triumfavo Ispanijos čempionate ir, dar svarbiau, 2006 m. antrą kartą iškovojo Europos čempionų vardus. Čempionų lygos finale Paryžiuje prieš Rijkaardo Samba Team neatsilaikė Londono Arsenal.

Pora kitų sezonų klubui buvo nuviliantys, tačiau Barcelona turėjo surinkusi neįtikėtinai talentingą kolektyvą, kuriame net auksinės Ispanijos rinktinės kartos branduolio spindesys nublanko prieš jauną argentinietį vardu Lionelis Messi. Paskutine superkomandos delionės dalimi tapo treneris – išsisėmusį Franką Rijkaardą pakeitęs ilgametis Barcos žaidėjas Pepas Guardiola. Per 2009 kalendorinius metus Katalonijos klubas iškovojo net šešis trofėjus: be Ispanijos lygos ir taurės dar trečią kartą laimėjo UEFA Čempionų lygą (pusfinalyje ir finale įveikęs du praėjusio sezono finalininkus – Chelsea ir Manchester United), o taip pat Ispanijos supertaurę, UEFA supertaurę ir Pasaulio klubų čempionatą. Triumfą Čempionų lygoje Barcelona pakartojo ir 2011 m., finale įveikdama tą patį Manchester United.

2012 m., per ketverius metus iškovojęs 14 trofėjų, Guardiola nusprendė palikti postą. Tai, atrodo, ne ką tesusilpnino aukso amžių išgyvenantį Barcelonos klubą: nuo 2013 iki 2019 m. katalonai penkis kartus laimėjo Ispanijos čempionatą, o 2015 m. ir ketvirtą kartą per dešimtmetį triumfavo Čempionų lygoje. Šį kartą finale Berlyne prieš Barcą neatsilaikė Turino Juventus.

Barcelona tradiciškai rungtyniauja mėlynos ir granatinės spalvų apranga. Manoma, kad jas katalonai „pasiskolino“ iš klubo įkurėjo J. Gamperio gimtojo miesto klubo Basel. Nuo 1957 m. klubas žaidžia Camp Nou stadione, kuris yra didžiausias Europoje – talpina beveik 100 000 žiūrovų.

Pagrindiniais klubo varžovais yra Madrido Real klubas, su kuriuo priešprieša yra ne tik sportinė, bet ir politinė: Barcelona reprezentuoja Katalonijos identitetą ir išskirtinumą, tuo tarpu sostinės karališkasis klubas reprezentuoja iš Kastilijos valdomą centralizuotą Ispaniją. Antru pagal svarbą Barcelonos varžovu yra kita miesto komanda Espanyol, kuri taip pat laikoma veikiau proispaniška, nei prokataloniška.