Aš manau priešiškumas į tris dalykus susiveda.
1. Tradicija. Futbole labai svarbus tęstinumas. Tas pasakytina apie klubus, kur žmogus palaiko ne geriausią komandą, o tą, kurią visada palaikė, ir nepereina palaikyt kitos. Kai Nokia pradėjo gamint prastus telefonus, jų pirkėjai pradėjo pirkt Samsungus, kai Rangers iškrito į ketvirtą divizioną, jų fanai ir toliau palaikė Rangersus. Tas pats ir su lygom: dabar gali sakyt, kad Lewandowskio Bayernas laiki tą patį trofėjų, kaip ir Beckenbauerio laikų Bayernas; jei Realas kitais metais laimės Superlygą, to jau nebegalėsi palygint su Di Stefano laikų Realo pergalėm Čempionų taurėje.
2. Pinigai. Dėl to aišku labiausiai putojasi UEFA ir nacionalinės lygos. Iš fano pusės kaip ir atrodytų galėtų būti pa barabanu, kurio korporatyvinio gorilos kišenėj tie pinigai nusės, bet vis dėlto UEFA mechanizmas pinigų perskirstyme daug kam žemesniuosiuose piramidės lygmenyse buvo pakankamai naudingas. Dabar aš galiu nerimauti, kad dėl Barcelonos ir Juventuso nukentės Žalgiris, nes įkūrus Superlyga didelė dalis pinigų nueis ten, UEFA pinigai sumažės, jų perskirstoma bus mažiau, už dalyvavimą atrankinėse Lietuvos klubai irgi gaus mažiau, sąskaitas apmokėt bus sunkiau, su visom iš to išplaukiančiom egzistencinėm problemom.
Anglijos / Ispanijos / Italijoms klubams, kurie į tą išrinktųjų kastą nepapuolė, irgi klausimas kaip konkuruoti sektųsi dėl žiūrimumo pasaulinėje rinkoje, jei visi didieji vardai būtų išmesti ir dėl titulo kovotų Evertonas, West Hamas ir Leicesteris.
3. Sportinis principas. Ir nors pagal faktą tie patys didieji viską ir laimėdavo Čempionų lygoje (Porto - Monaco prieš septyniolika metų buvo paskutinis finalas, kuriame žaidė komanda ne iš tų 15, kurios buvo kviečiamos kurti Superlygą), bet galimybė patekti į turnyrą, pažaist jame, nueit iki kažkurio etapo, buvo visai reali pakankamai nemažam ratui komandų. Prie Superlygos tokios galimybės praktiškai nebelieka.