Phect wrote: ↑06 Aug 2025, 14:38
Kad Kasperūnienė ir Pietų IV dokumentų nemoka skaityt, nesupranta ir nesugeba surašyt kas ten juose parašyta, tai suprantama ir atleistina. Bet kad ir žiniasklaida diletantai ir nė viename straipsnyje esmės išdėstyt nesugebėjo, tai jau pikta šiek tiek
Kas ten surašyta?
Tai ir sakau, kad neįmanoma suprast iš to, kas rašoma. Kiek įmanoma išskaityt iš tų padrikų viešų išstojimų, tai timeline kažkoks toks:
- Kasperūnienė tampa Žalgirio dalininke. GALBŪT egzistuoja susitarimas, kad ji - tik statytinė/tarpininkė, pasyvi dalininkė, esant reikalui ASAP savo dalis perleis kažkokiam sutartam asmeniui. Kaip tai įgyvendinta - bbž. Gal akcininkų (dalininkų) sutartimi (abejoju), gal kaip užtikrinimą tiesiog iškart pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį ir uždėjo savo parašą (čia atrodo kaip realesnis variantas);
- 2010 turėjo įvykti sandoris dėl dalies perleidimo, kuris neįvyko. Arba neturėjo įvykti, jei Kasperūnienė, kaip rašiau anksčiau, tiesiog pasirašė iš anksto „tuščią“ sutartį sudarymui bet kuriuo metu ateityje. Kokia ta sutartis? Buvo ten konkretus pirkėjas įrašytas, ar nebuvo? Gal buvo tik palikti tušti laukai pirkėjui įrašyti?
- Kas vyksta 2010–2025 metais? Vyko kažkokie visuotiniai dalininkų susirinkimai, Kasperūnienė kaip dalininkė juose dalyvavo/nedalyvavo? Balsavo/nebalsavo? Yra/nėra tokių susirinkimų protokolai?
- 2025 metai, Kasperūnienė, klubo veikloje niekuomet nedalyvavusi, prabunda iš žiemos miego, pradeda reikšti nuostabą, pati nesupranta, yra ar nėra dalininke.
Kas galėjo įvykti, tai VV, ruošdamasi pardavimui, pasikvietė Kasperūnienę ant kilimėlio, parodė tą 2010 metais Kasperūnienės iš vienos pusės pasirašytą pirkimo–padavimo sutartį, ant kurios dabar jau kitoje pusėje VV parašai yra, ir sako: žie aš tau čia pagal šitą sutartį 14 euriukų skoloj už tavo dalį, kurią tu dar 2010 metais pardavei - va imk. Klausimas ar ten buvo konkretus pirkėjas toje 2010 sutartyje įrašytas, ar ne. Iš to, kas rašoma, spėju, kad galėjo ir nebūti - tiesiog palikta tuščia vieta pirkėjo duomenims.
Pradžioj turbūt jokie. Perduos savo draugams Olexx valdyti dalis ir tiek žinių. Kad ateitų realios permainos, reikės oi kaip pavargti.
Pagal dalininkų sudėtį, viskas išbarstyta taip, kad be VV-Olexx-Nikoličiaus (o iš esmės - be VV) nieko padaryti negali.
Jo pasitrauke taip Lietuviskai, po manes nors ir tvanas stilium.
Reikes isplesti is Vilmos ranku dar VZ, kad ir netiesioginiu ranku.
Aisku Vilniaus savivaldybe geruliai, sumeta milijonus, Vilma ale ikisa 10k savu, veliau issimokedama belekoki alga ir premijas, ir visa kontrole turi viena Vilma ir gali daryt ka nori.
Kai toks sezonas, galima pasidžiaugt nebent tuo, kad kaimynų stogas dega - tas pats Hamrun Spartans Konferencijų lygoje prametė ir RFS'ą ir keliauja į lygos etapą.
Apie visas kitas santas barbaras per pastarąjį mėnesį tiek visur prirašyta ir prikalbėta, kad nesikartojant nieko labai nepasakysi.
Lygoj tęsiasi smaukalynė kovojant dėl 4 vietos (kuri dar neaišku, ar kažką duos). Ne faktas, kad ir tą ketvirtą išeis paimt, nors dabar ta forma tarsi ir nebloga (18 taškų per 9 paskutines rungtynes, kas būtų maždaug 2 vietos taškų grafikas). Pagal žaidimą tiesa nei prieš Sūduvą namie priderėjo laimėt, nei Šiauliuose tašką imt, iš kitos pusės kaip Dainavai namie leidom išsigelbėt tai nebent komedijos skiltyje rodyt.
Džiaukštas trenerio karjerą pradeda keturiom pergalėm iš eilės ir į paskutinę rinktinių pertrauką išeinam trečioj vietoj. Kažkuo labai džiagtis dar anksti, nes atstumai tarp komandų labai maži, o Žalgirio dar laukia išvyka į Žaliakalnį ir rungtynės su labai seniai neįveiktu Hegelmann, plius šešiataškis su šiemet dar neaploštais Šiauliais. Bet viskas žalgiriečių kojose.
Antalis per pirmus keturis mačus prie Džiaukšto mušė kiekvienam po įvartį.
Iš B komandos susigrąžintas Burba serviravo du G+A performansus paeiliui Marijampolėje ir Telšiuose. Apskritai atakuojantis trio Burba - Antal - Mihajlovič atrodo labai dinamiškai. Aukštas presingas irgi savo vaisių duoda progas kuriantis. Daugiau gal klaustukų su aikštės viduriu - dabar kai Ofori traumuotas, apskritai be gynybinio saugo žaidžiam, nežinau kiek tvaru kai nueina Gustas į kraštą ir lieka double pivote Matulevičius su Verbicku.
Publikavau pas save FB, bet įdėsiu ir čia savo bokaloekspertinę praėjusio sezono apžvalgą.
Vieta lygoje: 3-ia. Paskutinį kartą taip žemai Žalgiris buvo 2010 m., pirmame Vilmos eros sezone.
Taškai: 62. Čia tiesiogiai su senesniais laikais lyginti ne visiškai išeina (skirtingais sezonais buvo žaidžiamas skirtingas rungtynių skaičius). Imant taškų per rungtynes vidurkį (1,72) tai blogesnio reikėtų ieškoti dar 2009 m., kai Žalgiris žaidė I lygoje ir ten surinko 26 taškus per 24 rungtynes.
Įmušta įvarčių: 54. Pagal šį rodiklį lygoje tik penkta vieta – nusileista ne tik Kauno Žalgiriui (67), bet nežymiai ir Hegelmann (56), Šiauliams (59) ir Panevėžiui (56).
Praleista įvarčių: 41. Mažiau praleido tas pats visose statistikose šiemet geriausiu buvęs Kauno Žalgiris (26) ir dvi po 36 įvarčius praleidusios komandos – Sūduva ir aštuntoje vietoje likusi Banga.
Nutrūko devynių sezonų serija, per kurią rezultatyviausiu A lygos žaidėju tapdavo Žalgirio futbolininkas. Per tą laiką rezultatyviausiais tapo Kaludžerovičius (2016), Šernas (2017), Antalis (2018, 2024), Kišas (2019), Videmontas (2020, 2021), Oliveira (2022) ir Oyewusi (2023).
Taškai pagal ratus pasiskirstė taip:
1 – 12;
2 – 10;
3 – 18;
4 – 22.
Pirmą sezono pusę žaidusi maždaug septintos – aštuntos vietos grafiku, antroje komanda taškus rinko čempionišku ritmu. Pagal akies testą skirtumas tarp žaidimo pirmoje ir antroje sezono dalyje gal ne toks didelis, kaip pagal taškus, bet irgi egzistuoja.
Taškai pagal varžovus pasiskirstė taip:
Džiugas, Sūduva, Riteriai – 10;
Banga – 7;
Dainava, Panevėžys – 6;
Šiauliai – 5;
Kauno Žalgiris, Hegelmann – 4.
Nė vienas varžovas neliko neįveiktas, bet nė prieš vieną nepavyko pasiimti visų keturių pergalių. Netikėtai sunkiai sekėsi su Dainava (vienintelė pergalė pelnius įvartį paskutinėmis sekundėmis, dvejos lygiosios praleidus paskutinėmis sekundėmis, dar vienos lygiosios krapštantis iš pralaiminčios pozicijos su žaidėjo deficitu). Priešinga prasme iš konteksto iškrenta šiaip jau gerą sezoną turėjusi Sūduva, kurią Žalgiris du kartus aplošė labai užtikrintai (ir dar kartą kažkiek iš sėkmės).
Pagal xG statistiką įdomus momentas, kad Žalgiris ir Kauno Žalgiris turi tą pačią statistiką atakoje (po 1,66). Pagal xGA jau ryškus kauniečių pranašumas (1,06 v 1,42).
Kalbant apie komplektaciją bendrais dalykais (apie individualius žaidėjų pasirodymus pakalbėsim antroje apžvalgos dalyje), į akis krenta trys dalykai.
Pirma, lietuviai. Kaip žinia, A lygos taisyklės reikalauja aikštėje visada turėti ne mažiau kaip tris Lietuvos piliečius. 2024 m. turėjom praktiškai nekeičiamą Verbicko, Matulevičiaus ir Golubicko trio, plius kažkiek minučių gaunančius Jansoną ir Šetkų. Traumų pavyko išvengti, sezonas susiklostė sėkmingai, bet rizika, kad viskas čia subyrės, buvo akivaizdi.
Žiemą Golubickas išsiinstaliavo į Lenkiją, Jansonas į Kauną, į komandą grįžo Jarusevičius ir Burba. Kaip paaiškėjo labai greitai, nei Jarusevičius, nei Burba treneriui nepatiko, dėl ko prasidėjo padrikas akademijos auklėtinių rotavimas pagrindinėje sudėtyje, tikintis, kad kažkuris užsikabins. Pavilonis, Šetkus, Bička, Lukaševičius, Matyžonokas – visi gavo kažkiek šansų, bet (a) akivaizdu, kad visi tuos šansus prie Čeburino gavo tik todėl, kad to reikalavo taisyklės, o ne todėl kad staiga Žalgiryje būtų atsiradę daugybė itin talentingų jaunuolių ir (b) nė vienas tuo mesiju netapo ir iki aiškaus startinės sudėties žaidėjo nepatraukė, nors atskirų gerų momentų ar rungtynių ir turėjo.
Antra, centro gynėjai. Paskaičiuokim: Kendyšas, Zahary, Basila, Abiam, Dumančič, Radenovič, Pavilonis, Bosančič. Aštuoni. Aštuoni, Karlai! Net jei vertinsim, kad Pavilonis yra B komandos žaidėjas, į pagrindinę laikinai perkeltas tik dėl lietuvių stokos ir kad Zahary gavo sunkią traumą, dėl ko buvo pildomasi sezono eigoj, vistiek stipriai per daug eilučių algalapyje žaidėjams, kurių pilnavertiškai negali išnaudoti net teoriškai. Labai panašią situaciją, beje, turėjom 2023 m., tik tada per daug buvo ne gynėjų, o saugų.
Trečia, kairysis kraštas. O čia priešingai – vienas Tavaresas, ir pakeisti jo nėra kuom.
Dar vienas šio sezono ypatumas: daug ilgalaikių traumų. Petkovičius iškrito pasiruošimo sezonui metu ir aikštėje pasirodė paskutiniame sezono mače, Fofana sužaidė trejas rungtynes ir tada out iki sezono galo (su cameo tame pačiame mače su Panevėžiu), Bosnačičius pasirašė sutartį ir iš karto gavo traumą, po kurios aikštėje pasirodė tik rudenį, Zahary sužaidė tik pirmąjį ratą ir tada trauma iki sezono pabaigos.
Šitos detalės (keičiami startiniai lietuviai, keičiami startiniai centro gynėjai, traumos) plius daug vilčių nepateisinusių ir nepritapusių žaidėjų reiškė tiesiog fantastiškai nepastovų startinį vienuoliktuką. Jei suskaičiuoju teisingai (o lyg teisingai), tai Čeburinas per 27 treniruotas A lygos rungtynes šiam sezone išbandė 26 (dvidešimt šešis!) skirtingus startinius vienuoliktukus. Tik dviejose rungtynėse (iš eilės ėję mačai su Riteriais namie ir Kauno Žalgiriu svečiuose) vienuoliktukas buvo tas pats, bet antrajame iš šių mačų serviravo tokį neįgalų pasirodymą, kad treneris vėl išėjo į sudėties paieškas plačias kaip kazachų stepės. Vėlgi, negali sakyt, kad rotuojami buvo visi žaidėjai (Moutachy, Kendyš, Tavares, Ofori, Verbickas, Matulevičius buvo pakankamai tvirti starto žaidėjai), bet aplink tą branduolį kiekvieną kartą buvo bandoma prilipinti vis kitus.
Vienas iš skirtumų į trenerio kėdę sėdus Džiaukštui ir buvo tas, kad jo optimalus startinis vienuoliktukas susidėliojo labai greitai. Gal tik Kendyšo porininko gynybos centre klausimas kabojo kiek ilgiau, bet ir tai – iš pradžių žaidė Dumančičius, paskui Radenovičius, bet kuris žaidė, tas ir žaidė, o ne buvo makaluojamasi tarp vieno ir kito kiekviename mače.
Antras skirtumas (ir labiau aptartas įvairaus plauko apžvalgininkų) – Džiaukštas „rado“ tuos žaidėjus, kurių Čeburinas taip puikiai apsimetė nematąs. Burba, Jarusevičius, iš dalies ir Mihajlovičius – visiems buvo parodyta pasitikėjimo ir visi už tai atsidėkojo geru ir naudingu žaidimu ir galiausiai tapo integralia dalimi komandos, kuri išgelbėjo šitą sezoną nuo visiškos katastrofos.
Toliau apie kiekvieną žaidėją atskirai. Minutės ir kita statistika apima lygos varžybas.
Arpad Tordai. 10 rungtynių, 900 minučių, 15 praleistų įvarčių. Sezoną pradėjo kaip pagrindinis vartininkas, vėliau gavo traumą, bet ir ją išsigydęs liko atsargoje ir į aikštę grįžo tik paskutinėse, turnyrine prasme mažai reikšmingose rungtynėse su Panevėžiu. Pagal praleistų įvarčių statistiką atrodo prasčiau nei Olses, nors pagal akies testą kažkokio prasto įspūdžio apie Tordai žaidimą nesusidariau. Iš klaidų gal Olugbogi įvartį trečiame ture nebent prisiminčiau, kur atrodo vartininkas koncentraciją prarado ir nelaukė tolimo smūgio.
Carlos Olses. 26 rungtynės, 2340 minučių, 26 praleisti įvarčiai. Nuo dešimtojo turo užėmė pagrindinio vartininko vietą ir išsaugojo ją iki sezono pabaigos. Sirgalių ir apžvalgininkų buvo neblogai vertinamas ir geriausio Žalgirio sezono žaidėjo rinkimuose užėmė antrą vietą. Su tokiu geru vertinimu aš, tiesą sakant, ne visai sutinku. Taip, geras shot stopperis, tačiau matau du žaidimo trūkumus: (a) nėra geras žaidžiant kojomis ir (b) sunkiai tvarkosi su aukštais kamuoliais. Abu trūkumus galima prikabinti ir Tordai, bet Olseso žaidime man jie atrodo labiau išreikšti.
Joris Moutachy. 33 rungtynės, 2855 minutės, 4 rezultatyvūs perdavimai, 5 geltonos kortelės, 1 raudona kortelė. Pagrindinis dešiniojo krašto gynėjas. Statistika panaši į pernykštę, bet bendrai sakyčiau, kad sezonas prastesnis. Puolime indėlis, sakyčiau, pilnai adekvatus pagal poziciją aikštėje, tačiau gynyboje nemažai klaidų, kurios atrodė dėl koncentracijos stokos (netikslūs perdavimai, tiesiog pasyvi gynyba neinant ant kamuolio). Būtent po Moutachy klaidos Spartans antrose rungtynėse išlygino serijos rezultatą, bet šiaip tokių momentų nemažai buvo ir A lygoje (pvz. namų rungtynės su Sūduva trečiame rate ir kliurka perduodant kamuolį vartininkui paskutinėmis sekundėmis; būtų Lukšys tada įmušęs, dar oi kaip neaišku, kaip čia tas sezonas būtų pasibaigęs).
Martynas Šetkus. 17 rungtynių, 904 minutės, 2 rezultatyvūs perdavimai. Rungtynių sužaidė truputį mažiau, nei pernai (17 v 20), bet minučių gavo trečdaliu daugiau (570 v 904). Sužaidė solidžiai, didelių klaidų nepamenu. Atskirai norėtųsi išskirti ketvirtojo rato rungtynes su Kauno Žalgiriu, kai buvo įmestas priverstinai dėl Moutachy diskvalifikacijos ir ne tik atstovėjo prieš Ourega, bet dar ir uždirbo labai svarbų baudinį.
Mohamed Youla. 5 rungtynės, 86 minutės. Įdomiausias Čeburno rotacijų egzempliorius: per 36 galimus mačus lygoje surinkęs 86 minutes, per 4 europinius mačus jų surinko 206. Gana neblogai įsijungė Maltoje, kai pakeitė vangiai atrodžiusį Tavaresą, ir nepriskaldė per daug malkų pirmame mače su Linfield (buvo gal viena įsimintinesnė klaida, po kurios varžovai bandė įmušt iš vidurio). Belfaste, klasikų žodžiais tariant, degė skaisčia liepsna – koncentracijos praradimas Linfieldui mušant pirmą įvartį ir bereikalingai atsivežtas baudinys. A lygoje ta pati koncentracijos stoka kainavo du taškus namų mače prieš Dainavą, kai liovėsi žaisti galvodamas, kad kamuolys išeis už šoninės linijos, ir paleido Ževžikovą laisvą bėgt link vartų.
Younn Zahary. 10 rungtynių, 900 minučių. Pirmos pora sezono rungtynių buvo silpnokos, paskui atrodė grįžtąs į praėjusio sezono formą. Taurės mače Alytuje gavo traumą ir iškrito iki sezono pabaigos.
Jurij Kendyš. 35 rungtynės, 3059 minutės, 2 įvarčiai, 4 geltonos kortelės. Pagrindinis komandos centro gynėjas, nors keletą rungtynių sužaidė ir atraminio saugo vietoje ir vienerias (Hegelmann namie per Jonines) apskritai rungtyniavo puolėju. Pastangų visada įdeda daug. Žaidžiant iš gynybos gerai skirsto ilgus perdavimus. Tas pats žaidimas ieškant perdavimų kartais atsisuka ir priešingu galu ir baigiasi klaidomis savoje aikštės pusėje (šviežesni pavyzdžiai – įvarčiais į Žalgirio vardu pasibaigusios klaidos ketvirtojo rato rungtynėse Marijampolėje ir Panevėžyje). Visgi didžiausia bėda (ir tokia, kurios nepašalinsi) – greičio stoka. Žalgiris čempionate vis dėlto dažniausiai žaidžia pirmu numeriu, atitinkamai gynybos linija irgi turi būti aukštai – o tada erdvės tarp gynybos linijos ir vartininko greitiems žaidėjams pasidaro labai pažeidžiamos. Hegelmann ir Šiauliai šį sezoną tuo stipriai naudojosi.
Nelson Abiam. 6 rungtynės, 540 minučių, 2 geltonos kortelės. Kažkokio ypatingai stipraus įspūdžio nepadarė, apart ananaso šukuosenos ir neįprastos stovėsenos ginantis. Laiką aikštėje galiausiai apribojo tai, kad komandoje tų centro gynėjų buvo labai daug.
Thomas Basila. 6 rungtynės, 485 minutės, 1 geltona kortelė, 1 raudona kortelė. Mano manymu, blogiausias sezono žaidėjas. Imtas rizikuojant: iš vienos pusės – Ligue 1 patirtis ir žaidimas Prancūzijos jaunimo rinktinėse, iš kitos – traumų istorija ir mažai žaidybinės praktikos paskutiniu metu. Rizika nepasiteisino. Pirmose savo rungtynėse (prieš Panevėžį namie) serviravo įvartį į savus vartus ir apatišką gynybą de Vegai mušant lemiamą įvartį, turėjo prastas rungtynes Kaune, kvailą raudoną kortelę namų rungtynėse su Dainava ir ne ką gudresnį atsivežtą vienuolikos metrų baudinį Panevėžyje. Ties tuo pasirodymai aikštėje jam ir pasibaigė.
Vytis Pavilonis. 7 rungtynės, 622 minutės, 1 geltona kortelė. Vienas iš Čeburino išbandytų sprendimų „trečio lietuvio“ klausimu, ir su labiausiai dviprasmiškais rezultatais. Pirmas trejas rungtynes atžaidė labai gerai, su Šiauliais darė klaidų (nors įvarčiais ir nepasibaigusių), keliems mačams buvo pasodintas ant suolo, tada grąžintas mačui su Banga, kur individualiomis klaidomis atsivežė du įvarčius. Po to vėl sekė dvejos geros rungtynės (Riteriai ir Dainava taurėje) ir dvejos nelabai geros (Kauno Žalgiris lygoje ir taurėje). Po pastarųjų rungtynių (gegužės pabaiga) grąžintas į B komandą ir pagrindinės sudėtyje aikštėje nebepasirodė.
Luka Dumančič. 12 rungtynių, 972 minutės, 3 įvarčiai. Vienas iš vasarą pasijungusių vidurio gynėjų. Pasirodė mėgstantis žaisti su kamuoliu, bet kartu su tuo kamuoliu padaręs nemažai klaidų.
Vasilje Radenovič. 11 rungtynių, 908 minutės, 2 geltonos kortelės, 1 raudona kortelė. Antrasis iš vasaros papildymų į centro gynėjo poziciją. Fiziškas, bet lėtokas – tuo panašus į Kendyšą, ir kai jie žaidžia poroje, problemos gaudant greitus varžovų atakuojančius futbolininkus tik didėja. Priskaldė ir tam tikrų įsimintinų malkų – raudona kortelė Maltoje, kai per pratęsimą Žalgiris buvo perėmęs iniciatyvą, dar viena raudona kortelė mače su Kauno Žalgiriu (nors ten ta kortelė keistoka ir kažin ar ne teisėjo klaida), pasidarytas labai nereikalingas, nors dienos gale taškų ir nekainavęs baudinys ketvirtojo rato rungtynėse Žaliakalnyje.
Petar Bosančič. 4 rungtynės, 104 minutės. Gavo traumą dar nespėjęs debiutuoti komandoje ir sezono pabaigoje kelis kartus buvo mestas į aikštę kai reikėjo saugoti rezultatą, bei sužaidė pilną mačą paskutiniame ture. Iš tokios imties nieko pasakyti neišeina.
Bruno Tavares. 35 rungtynės, 3125 minutės, 2 įvarčiai, 5 rezultatyvūs perdavimai, 5 geltonos kortelės. Daugiausiai komandoje sužaidęs futbolininkas. Vienas pagrindinių žmonių, atliekant standartines situacijas. Lyginant su pernai kairėje laksčiusiu Bopesu, turi didelį greičio ir ištvermės deficitą. Ne itin geras gynyboje, ne itin geras skersuojant kamuolį. Apskritai imant labai gero įspūdžio nepatiko, ir manau, kad turint adekvačią pamainą kairiajame krašte, būtų žaidęs kur kas mažiau.
Džiugas Aleksa. 1 rungtynės, 1 minutė. B komandos žaidėjas, pagrindinėje komandoje pasirodė vieną kartą rungtynių su Džiugu pabaigoje.
Ebenezer Ofori. 20 rungtynių, 1768 minutės, 1 rezultatyvus perdavimas, 4 geltonos kortelės. Komandą papildė sezonui jau įsibėgėjus, bet greitai tapo pagrindiniu ir bemaž nekeičiamu atraminiu saugu. Nedavė tos energijos, kurią pernai šioje pozicijoje pasiūlė Karašima. Turi gerą perdavimą kaire koja. Paskutinėse Čeburino rungtynėse gavo traumą ir Džiaukšto schemose paskutiniame rate progos pasireikšti negavo.
Ovidijus Verbickas. 35 rungtynės, 2971 minutė, 3 įvarčiai, 4 rezultatyvūs perdavimai, 2 geltonos kortelės. Statistika panaši, kaip ir ankstesniais sezonais. Jokių priekaištų dėl aikštėje įdedamo darbo. Technikos nepriekaištinga nepavadinsi, per dažnai prireikia papildomo lietimo, kuris nuima greitį atakoje. Dalį sezono teko žaisti ne visai įprastoje atraminio saugo pozicijoje – kartais atrodė, kad ta Džiaukšto ištempta saugų linija laikosi ant siūlelio, bet visgi atsilaikė.
Giedrius Matulevičius. 28 rungtynės, 2187 minutės, 1 įvartis, 3 rezultatyvūs perdavimai, 2 geltonos kortelės. Žaidėjas, kurio statistika lyginant su pernai smuko turbūt labiausiai (11 įvarčių pernai ir 1 šiemet). Galima sakyti, kad praėjęs sezonas Matulevičiaus karjeroje buvo labai išsiskiriantis ir dabar jis nusileido arčiau įprastinių karjeros skaičių, bet kartu matyt reikia paminėti dar du dalykus: (a) komandoje neliko Golubicko, su kuriuo Matulevičius pernai labai gerai jautė vienas kitą ir (b) sezoną pagadino traumos.
Adama Fofana. 4 rungtynės, 220 minutės. Starte žaidė dvejas iš pirmų trijų sezono rungtynių, nors atrodė prastos formos. Trečiame ture gavo sunkią traumą ir aikštėje pasirodė tik paskutiniame čempionato mače.
Gustas Jarusevičius. 26 rungtynės, 1348 minutės, 3 įvarčiai, 1 rezultatyvus perdavimas, 3 geltonos kortelės. Į komandą grįžo po sezono Transinvest. Sezono pradžią praleido Čeburino rotacijų malūnuose, vasarą kažkuriam laikui buvo išsiųstas ir į B komandą. Sezono pabaigoje tapo tvirtu starto žaidėju dešiniajame krašte. Norėtųsi tikėtis, kad kitą sezoną pagaliau turės tą proveržio sezoną, kurio pagal talentą jau norisi nebe pirmi metai.
Kajus Bička. 14 rungtynių, 423 minutės, 1 rezultatyvus perdavimas, 1 geltona kortelė. Dar vienas žaidėjas, praėjusį sezoną praleidęs Transinvest. Fiziškumo gal kiek ir trūksta, bet akivaizdžiai turi gerą perdavimą.
Dino Salčinovič. 17 rungtynių, 585 minutės, 3 įvarčiai, 3 rezultatyvūs perdavimai. Daugiausiai dėmesio sulaukė po pralaimėjimo Maltoje, kai baudinių serijoje nerealizavo abiejų savo bandymų. Šalia to galima prisiminti neišnaudotą progą rezultatą padidinti iki 3 – 0 pirmosiose tarpusavio rungtynėse Vilniuje. Kaip pastebėjo Žaliai baltas Vilnius, galima sakyti, kad šios neišnaudotos galimybės ir tapo katalizatoriumi į visus tuos pokyčius, kurie nutiko Žalgiryje per pastaruosius tris mėnesius. Visgi, nurašyti Dino sezoną ant šitų kelių epizodų būtų neteisinga – A lygoje gautais šansais žaidėjas pasinaudojo neblogai, nuolat būdavo aktyvus ir pastebimas. Pagal minutes įvarčiui ar rezultatyviam perdavimui pasiekti (97,5) komandoje nusileido tik Antaliui.
Kassim Hadji. 23 rungtynės, 857 minutės, 1 įvartis, 2 rezultatyvūs perdavimai. Sezono pradžioje atrodė daug žadančiai (per pirmas dvejas rungtynes – įvartis ir rezultatyvus perdavimas), žaidė veržliai ir techniškai, prasimesdamas kamuolius į erdves gynėjams už nugarų. Iš Sportimos išlindus į atvirą orą ta forma kažkur išgaravo ir Hadji virto retai naudojamu paraščių žaidėju. Pelnė įvartį mače su Spartans, bet tai jokiu lūžio tašku žaidime netapo.
Motiejus Burba. 18 rungtynių, 1235 minutės, 4 įvarčiai, 3 rezultatyvūs perdavimai. Šio sezono klubo pokyčių personifikacija aikštėje. Pradėjo sezoną pora pasirodymų starto sudėtyje, pirmajame rate buvo naudojamas gana nemažai. Vėliau iš pagrindinės komandos buvo perkeltas į B komandą (panašią trajektoriją nuo startinio žaidėjo pirmuose turuose iki B komandos Burba turėjo ir 2022 m.). Treneriu tapus Džiaukštui grąžintas į pagrindinę komandą ir į starto sudėtį. Per paskutinį čempionato ratą surinko 3 įvarčius ir 2 rezultatyvius perdavimus, o lapkričio mėnesį debiutavo vyrų rinktinėje. Žaidėjas techniškas ir labai energingas, malonu žiūrėt kiek darbo įdeda presinguodamas varžovus. Kažkiek stokoja galutinio produkto – dėl to kol kas esu truputį ant tvoros klausimu ar galėtų jis būti startinės sudėties žaidėjas į pirmą vietą norinčioj pretenduoti komandoje, ar visgi labiau impact sub rolės futbolininkas.
Nemanja Mihajlovič. 26 rungtynės, 1577 minutės, 5 įvarčiai, 4 rezultatyvūs perdavimai, 1 geltona kortelė. Vienas iš trijų žaidėjų, kuriems prieš sezoną prognozavau proveržį lyginant su praėjusiais metais. Sakyčiau, buvau teisus, bet tik iš dalies. Žaidė daugiau nei pernai, statistiką pasidarė geresnę, bet ne iki tokio lygio, kokio tikėjausi. Kentėjo nuo Čeburino rotacijų (man labai sunku paaiškint logiką, kai žaidėjas muša du įvarčius Riteriams, tada sekančiose rungtynėse neregistruojamas, paskui dar dvi lieka ant suolo, po to vėl gauna laiko trupinių nepaisant aiškiai įnešamos gyvasties į stringantį puolimą). Prie Džiaukšto tapo tvirtu startinės sudėties žaidėju. Geriausias komandos futbolininkas kai reikia bėgt su kamuoliu ar žaisti vienas prieš vieną, bet efektyvumą mažina tai, kad yra labai vienakojis (kairė tik šiaip, dėl simetrijos). Priešpaskutiniame sezono mače gavo iš pažiūros sunkią traumą.
Machop Chol. 22 rungtynės, 806 minutės, 3 įvarčiai, 1 geltona kortelė. Pagal ankstesnės karjeros statistiką dideles viltis į šį žaidėją dėti būtų buvę sunku. Niekuo teigiamu pernelyg ir nenustebino. Kažkiek perspektyvų tarsi ir matėsi, ir bėgti gali, ir smūgis lyg visai neprastas, bet kažkokio galutinio produkto labai nedaug. Rugpjūtį kažkiek pasitaisė jau visai liūdnai atrodžiusią statistiką pelnydamas įvarčius paeiliui ėjusiuose mačuose su Riteriais ir Dainava.
Liviu Antal. 20 rungtynių, 1537 minutės, 13 įvarčių, 4 rezultatyvūs perdavimai, 1 geltona kortelė. Be konkurencijos geriausias komandos žaidėjas šiame sezone. Kai grįžo į komandą birželio mėnesį, buvo tam tikro skepsio, ir nepasakysi, kad nepagrįsto – vis dėlto 36 metų iš pensijos ištrauktas veteranas. „Palaikykit mano tuicą“, pasakė tokiems skeptikams Antalis. Tapti rezultatyviausiu čempionato žaidėju per pusę sezono nespėjo (nors 9 rezultatyvių rungtynių seriją paskutiniame rate gatvės prisimins ilgai), bet pagal įvarčių ir minučių santykį yra pirmas visoje lygoje. Šalia to Antalis daug geresnis už bet kurį kitą Žalgirio (o gal ir viso čempionato) puolėją žaidžiant be kamuolio ir kombinuojant su komandos draugais, ir jam esant aikštėje visa komanda atrodo kur kas geriau. Chrestomatinis pavyzdys – trečiojo rato rungtynės Raudondvaryje, kur pirmas kėlinys be Antalio buvo visiška kančia, o antrame aikštėje pasirodžius Liviu stalai visiškai apsisuko ir pats rumunas išėjo su dviem rezultatyviais perdavimais.
Henrique Devens. 15 rungtynių, 1099 minutės, 4 įvarčiai, 1 rezultatyvus perdavimas, 3 geltonos kortelės. Į komandą atėjo sezonui jau prasidėjus ir iš karto buvo pastatytas į startinio 9 numerio rolę. Vilčių po labai sėkmingo praėjusio sezono Širvintose buvo nemažai, bet užtikrintu įvarčių mušėju netapo. Atėjus į komandą Antaliui vietą starte prarado ir sezono viduryje išvyko į Kazachstaną. Geriausias rungtynes sužaidė taurėje, kur Alytuje įmušė tris įvarčius Dainavai.
Patrik Matyžonok. 19 rungtynių, 488 minutės, 1 įvartis. Pirmas žaidėjo sezonas pagrindinėje komandoje. Didelio proveržio nebuvo. Pelnė įvartį mače su Panevėžiu ir uždirbo baudinį Raudondvaryje, bet dažniausiai aikštėje buvo mažai pastebimas.
Kevin Lukaševič. 13 rungtynių, 663 minutės, 3 įvarčiai, 1 rezultatyvus perdavimas, 1 geltona kortelė. Pirmas žaidėjo sezonas pagrindinėje komandoje. Sumoje reikėtų vertinti teigiamai, nepasirodė kaip kažkoks labai flashy žaidėjas, bet uoslę įvarčiui turi.
Nikola Petkovič. 1 rungtynės, 15 minučių. Turėjo būti pagrindiniu puolėju, priešsezoniu gavo traumą, aikštėje trumpam pasirodė jau tik paskutiniame ture.
